Kriaušių pyragėliai su levandomis

„Išėjus į lauką po kino seanso iš tiesų kažkaip vėjas maloniau glosto skruostus, saulė šviečia ryškiau, garsiau girdisi lapų šiurenimas. Nors ir trumpalaikis, vis dėlto, manau, pozityvus filmo poveikis.“

Taip apie filmą "Kriaušių pyragėliai su levandomis" teigia bernardinai.lt. O aš filmo metu ir po filmo pasijutau labai piktu, nekenčiančiu pasaulio, suirzusiu žmogumi. Netgi gerokai skaudėjo galvą po filmo. Man gyvenimas rodėsi niūrus ir beprasmiškas, kadangi žinojau, kad šis filmas rodomas daugybei žmonių, kad jie filmo metu juokiasi, jiems tikrai po seanso saulė švietė ryškiau.

Bet dabar apie filmą. Filmo siužetas yra labai, tiesiog neįtikėtinai labai paprastas. Tiesiog klasika, nieko naujo neprigalvota. Nusivylusi kriaušių ūkio moteriškė po vyro mirties niekaip neranda būdų kaip prikelti ūkį. Jau ruošiasi viską išpardavinėti, bet netikėtai gatvėję partrenkia "keistuolį". Šis padarytas taip, kad jau tikrai nesinorėtų su juo identifikuotis, o norėtųsi tikrai objektifikuoti - jis žeria visai ne į temą pirminius (oho, kaip originalu) skaičius, demonstruoja sinestezijos požymius, pasirodo labai mėgstantis daiktų išdėstymo tvarką ir kita. Padaro ir kai ką daugiau - nuhakina vietinio baro gaisro apsaugos sistemą, išgelbėja moteriškės ūkį nuo šalnų, perveda moteriškei pinigus iš skolininkų. Tiesiog šaunus žmogus. Tad galų gale visa šeima įsimyli šį keistuolį ir nori jį turėti namuose. Kiek naudos jis atneša, gal ir ūkį išgelbės savo šiuo savitu elgesiu šiame savitame filmo kūrėjų pasaulyje. Šiek tiek pasireiškia pikti psichiatrai, kurie nori uždaryti vargšą aspergerį į instituciją, bet man pasirodė, kad jie buvo skirti tam, kad išryškintų, kokie geri yra tie gerieji filmo herojai.

Viso filmo metu jaučiau, kad su šiuo aspergeriu elgiamasi būtent kaip su keistuoliu. O kaip elgsies su žmogumi, toks jis ir atrodys. Aspergeris Pjeras nėra lygiavertis šalia esantis žmogus (na nebent jo darbdavys knygų parduotuvėje elgiasi kiek normaliau). Jis yra objektas. Jei Pjeras patiria siaubą, kai ta žiopla moteriškė antrą kartą per dvi dienas vos nepadaro avarijos, tai mat jam priepuolis, panikos ataka. Mat su juo reikia kažką daryti. Gal geriau reiktų atsargiau važiuoti, visų pirma?

Kaip tam aspergeriui susišviečia, kad jam patinka ta šeimynėlė, tai nėra aišku, matyt, tokį jį įsivaizdavo filmo kūrėjai - mielą keistuolį, kuris beldžiasi į jūsų namus, kuris imituoja, kad ir grubiai, jūsų elgesį, kuris pažeria krūvą keistų faktų, bet jis juk jūsų keistuolis, jam reikia tik kad priimtumėt ir pasodintumėt šalia krosnies. Labai daug parodė filmo metu kildavęs juokas - pabaigoje jau iš visko, kas buvo rodoma apie Pjerą. Tiesiog kaip beždžionę pamačius. Tas ir yra baisu - filmas laikomas šiltu, gerai nuteikiančiu, pozityviu. Toks nepastebimas ir švelnus tam tikros visuomenės grupės, kuri net nelabai turėtų būti atskirai išskirta, objektifikavimas ir subordinavimas.