Samstag, 24. September 2016

Psichozės Labirintas

Ką gi, buvau nuėjęs, tai yra, įlindęs į Psichozės Labirintą Vilniaus Dailės Akademijoje (berods, jį dar galima aplankyti rytoj). Pabandysiu papasakoti savo įspūdžius.

Psichozės labirintas yra interaktyvi meninė instaliacija, kuria siekiama jos dalyviams perteikti, kas yra psichozė ir kaip jaučiasi žmonės, ją patiriantys. Taisyklės paprastos - reikia lįsti į tokį medžiagomis apkabinėtą labirintą ir siauru takeliu, tarp dviejų medžiagų, lįsti gylin. Pakeliui turėtų apimti jausmas, kad patiriate psichozę, o pasiekus vieną iš penkių tikslų - labirinto kambarius - jau visai turėtų ištikti kažkas nenupasakojamo. Paskutinis, penktas kambarys nepaprastas, nes jis baltas, ir šiaip jis yra centre.

Kai priėjau prie labirinto, tai mane priėmė labirinto darbuotoja ir pradėjo tyliai aiškinti labirinto subtilybes. Tikrai atrodė, kad buvo rastas kažkoks slaptas įėjimas į mažosios Julie smegenis ir kad bus galima slapta į jas įsibrauti. Prieš ryžtantis tokiam neapgalvotam žingsniui, kaip lindimas į šį labirintą, buvau paklaustas, ar neturiu epilepsijos, kadangi bus daug mirksinčių šviesų. Tokių problemų neturėjau. Visgi, daugiausia juoko man sukėlęs visos šios pramogos aspektas buvo galimybė/reikiamybė užsidėti baltą chalatą prieš lendant į tą nežinią :D Įdomu, kiek tai padeda įsijausti į ligonį? Nes kažkaip keista yra vilkėti baltą chalatą, tai yra, būti daktaru, psichiatru ir tuo pačiu bandyti suprasti pacientą, ir dar pacientą su psichoze. Kažkoks jau labai naivus ir geras požiūris į psichiatrus. Taigi palaukiau, kol išlįs tuo metu klaidžioję smegenų tyrinėtojai (jų vienu metu labirinte gali būti daugiausia trys) ir buvau įleistas į labirintą. Prisipažinsiu, kad prieš lįsdamas patyriau prieštaringus jausmus - viena vertus buvo juokinga, kita vertus, bijojau kaip reikiant įstrigti psichozės labirintuose

Lįsti buvo sunku, praėjimas siauras. Bet šiaip nieko tokio. Kartais labai įkyriai mirkčiojo šviesos, skambėjo kažkokie tai nebaisūs balsai. Stumdydamas užuolaidas priėjau pirmąjį kambarį. Ten labai intensyviai mirkčiojo šviesos ir skambėjo balsai. Kol kas nebaisu. Lindau tolyn, sunkios užuolaidos, nervino. Pasiekiau vieną po kito kambarius. Viename iš jų buvo pakabintos ausinės. Balsas liepė jas užsidėti. Aš, kaip naivus psichozės naujokas, lengvai pasidaviau šiam paliepimui ir užsidėjau. Laukiau, laukiau, kol išgirsiu ką, lyg išgirdau, bet gal ne per ausines? Kitame kambaryje šaižiai rėkavo balsai, mirkčiojo šviesos, kambario kampe mačiau save patį. Na ir tada prasidėjo. O prasidėjo neurozė, ne psichozė. Vieną po kito sutikau kolegas labirinto lankytojus. Patyriau socialinį kontaktą ir nesusipratimus, kai reikėjo apsispręsti, kur toliau eiti, kai priekyje pamatydavau draugiškai besišypsantį kaimyną. Gal kažkiek ir būtų baisu aptikus tamsiai apsirengusį paslaptingą klajūną (vienas buvo be chalato), bet tie balti chalatai kažkaip išdavikiškai ir neurotiškai atrodė. Įsivaizduoji, klaidžioji po psichozės apimtas smegenis, jau pradedi patirti psichozę, o ten už kampo psichiatras lenda. Kokia čia psichozė?? O dar kai reikia laukti eilėje prie baltojo kambario, kol kolega bando susikaupti psichozei? Na, galų gale apėjau viską atgal ir grįžau į sveikųjų pasaulį. Jaučiausi kažkaip nejaukiai, kai buvau apipiltas klausimais apie tai, kokie mano įspūdžiai.

Pabaigoje gavau užpildyti anketą, kurioje buvo klausiama tokių dalykų kaip: ar jautėtės, kad jus seka (mane tikrai sekė kolegos tyrinėtojai), ar jautėte keistus pojūčius, ar buvo karšta, ar buvo šalta, kaip jautėtės, kai paskambinote pakabintu varpeliu, o jis neskleidė jokio garso, kaip jautėtės, kai balsas liepė užsidėti ausines ir t.t.

Na man buvo linksma, bet psichozės nepajutau. Kaip sakiau, labiau, neurozę. Nors išvengus susidurimo su kolegomis, galbūt pavyktų geriau susikaupti psichozei. Labirinto kūrėjams rekomenduočiau paklausyti ir panaudoti šią dainą kitam kartui: