Rašysiu apie filmą Sutemos, Darkness Falls. Jei visgi kas
nors nori pažiūrėti šį filmą be mano įsikišimo, neskaitykit tolimesnio teksto.
Viskas prasideda tuo, kad vaikas išklauso senovinę legendą, atsigula
miegoti, migdosi.. Viskas labai paslaptinga, vystosi intriga ir tada.. Iššoka
baidyklė ir pradeda klykti. Ir klykia, ir klykia, žudo, klykia. Vėliau, vos tik
užeina tamsa, baidyklė iššoka ir klykia. Tikras siaubo filmas su baidykle ir
jos klyksmais.
Bet gal filmas nėra toks paprastas? Juk tam vaikui,
išgyvenusiam šią katastrofišką situaciją, prasideda košmarai, nesibaigiantis
potrauminis stresas, jis turi gerti daugybę psichotropinių vaistų. Ir kas svarbiausia,
niekas juo netiki, nesupranta – kaip gi supras, jei jis tvirtina, kad jam
stresą sukėlė klykianti baidyklė, kuri dar ir jo mamą nužudė. Jei kas nors
dalyvavo kare ir patyrė traumą, tai keletas žmonių (KET‘o specialistai,
Donaldas Trumpas ir kiti) gali teigti, kad karas nieko tokio negalėjo sukelti,
kad tai tik jų pačių problema. Visgi, yra daug palaikančių, kurie supranta, kad
karas tikrai baisu; galų gale yra kiti karo veteranai, kurie tikrai supras tokį
žmogų. Jei ką nors išprievartavo, tai blogiau – tikinčių, kad tai paties
žmogaus kaltė bus gerokai daugiau; auka dėl tokio dalies visuomenės požiūrio
gali sustiprinti polinkį save kaltinti, bet vistiek atsiras žmogų palaikančių
žmonių ar organizacijų. Galbūt teisėjas pasirodys esąs išprievartavimo kultūrą palaikantis žmogus, bet vistiek nebus visiškai blogai. O va, ką daryti žmogui, jei jam
traumą sukėlė klykianti baidyklė iš senovinės legendos apie dantukų fėją,
kuriai negalima žiūrėti į veidą? Visiškas visuomenės atstūmimas, psichiatrinių
vaistų paskyrimas ir globėjo priežiūra (bent jau ne visam gyvenimui).
Žmogus, kuriam atsitiko tokie baisūs dalykai, yra
iškviečiamas padėti kitam mažam vaikui, kuris sapnuoja tą pačią dantukų fėją. Vaikui
diagnozuojama paslaptinga liga – naktiniai košmarai. Ir gydoma ji paslaptingai –
įkišant vaiką į tamsą, kurios jis taip labai bijo.
Pagrindinis herojus, Kailas, dar kartą yra priverstas
patirti atstūmimą ir patyčias, ruošiasi išvykti iš prakeiktojo miestelio, bet
netikėtai patenka į tamsą, yra užpuolamas baidyklės, kuri nužudo žmogų, ir yra
apkaltinamas žmogžudyste. Advokato, kuris pasirodo palaikantis vargšą Kailą,
pastangomis, jis išeina iš kalėjimo, bet vėl patenka į tamsą, užpuola baidyklė,
nužudo advokatą. Visgi, Kailas sužino, kad vargšas vaikas bus įkištas terapijos
tikslais į tamsą ir važiuoja gelbėti. Išgelbėja ir yra vėl suimamas. Tada
miestelyje dingsta elektra, vieną po kito policininkus žudo baidyklė, o Kailas
bando nesėkmingai jiems patarti neiti į tamsą. Vis bando ir bando, o tie
policininkai iš jo tyčiojasi. Tada „visi“ važiuoja į švyturį, ten pripila
benzino ir uždega švyturio lempą. Bet, po velnių, prakiuro benzino žarnos.
Kailas bando pririšti jau pririštą virvutę, kad sustabdytų benzino bėgimą, bet
užslenka šešėlis ir išlenda baidyklė. Turiu pastebėti, kad tuo metu baidyklė
pasidaro labai greita – užtekdavo kam nors akimirkai pakliūti į tamsą ir ji
sudraskydavo tą nelaimėlį, net jei jis nebūtinai būdavo pažiūrėjęs jai į veidą.
Tad problema be išeities, nes benzinas išsipylęs, o ir žarnos prakiurusios. Bet
išeitis atsiranda, nes atsiranda jungiklis, kuris paspaudžiamas, ir švyturys
nušvinta. Tada baidyklė padegama ir sudega.
Beje, praleidau, kad baidyklė dar daug ir klykė.
Galvoju, ar filmo kūrėjai mano, kad pagrindinis filmo
herojus būtinai turi būti toks dirbtinai ir priverstinai herojiškai geras,
kilnus ir siekiantis padėti? Negi herojui nekyla bent kažkokia pikdžiuga, kai
juo netikėję policininkai įlenda į tamsą ir ten yra sudraskomi? Nejaugi, po
šitiekos atskirties, patyčių ir netikėjimo metų, jam nekilo visiškai joks
atskirties nuo likusių žmonių jausmas? Dėl šio dalyko trūkumo šis filmas man
atrodo labai neįtikinantis.
Taigi, šis filmas yra toks įspūdingai prastas, kad filmuose
prastumą vertinantys žmonės būtinai turėtų jį pasižiūrėti. Jis toks
neįtikinantis, neįtikėtinas ir nerealus, kad atrodo, kad tai ir yra pagrindinė
kliūtis filmo herojams. Taip, ne baidyklė, kuri klykia, ne besityčiojantys
kaimelio žmonės, ne kvaištelėję miestelio psichiatrai, yra pagrindinė kliūtis,
kurią reikia įveikti filmo herojams. Atrodo, kad jiems reikia brautis pro tą
neįtikėtinų, nelogiškų, chaotiškų įvykių virtinę, atrodo, kad tai daryti jiems
labai sunku. Tiesiog akivaizdžiai neįtikėtini svarbūs įvykiai, ir gluminančios
smulkmenos (kad ir pagrindinio herojaus išvaizda – tipiškas amerikietiškas
vyrukas) įstumia herojus į tokią padėtį, kad jų vietoje norėtųsi viską mesti ir
pabėgti. Nežinau, gal tai galėtų būti tokia kino rūšis – filmai kvestionuojantys
logiką ir nuoseklumą – kas visgi yra kinas?
