Donnerstag, 24. November 2016

Scanorama

Aprašiau Scanoramos filmus, kuriuose buvau per šių metų Scanoramą. Kad būtų įdomiau, juos sureitingavau nuo mažiausiai patikusio iki labiausiai patikusio. Taigi, pradedu nuo mažiausiai patikusio.
11. ATMINTIES TRUPINIAI.
Kaip girdėjau per filmo pristatymą, tai yra pirmasis režisieriaus filmas, tipiškai britiškas - sklandantis tarp dokumentikos, realybės ir fantazijos. Ką gi, filme tikrai susipynė realybė su fantazija. Filmo herojus prarado atmintį ir prisiminė tik fragmentus iš buvusio gyvenimo. Dabarties realybės motyvai jam primindavo praeitį, bet niekaip nepavyko prisiminti visko iki galo. Tai jį labai nervino, tad jis panaudojo 8.5 mln svarų kompensaciją, kad atkurtų savo buvusią realybę. Jis tai padarė iki smulkmenų atkurdamas savo prisiminimus ir bandė visais kūno pojūčiais prisiminti praeitį. Galų gale viskas pradėjo krypti vis beprotiškesne linkme, kol buvo įvykdytas tikras banko apiplėšimas, kurio metu herojus iššaudė aktorius. Praeitis jį pasivijo, jis greičiausiai viską prisiminė ir buvo laimingas. Nežinia, kuo viskas baigėsi, net nežinia, kas iš tikrųjų įvyko, o kas tiesiog buvo prisiminta. Nežinia, ar buvo tas banko apiplėšimas, ar nebuvo.
Filmas gal ir neblogas, bet kartais atrodė tiesiog fantastiškas, demonstruojantis, kad už neribotą kiekį pinigų galima nusipirkti viską, net žudyti ir plėšti bankus. Nusipirkti praeitį. Kažkaip tas beprotiškas, bejausmis, bekompromisinis (net katės turėjo jam paklusti, jei nepakluso, tai reikėjo daugiau kačių) bandymas atkurti prisiminimus atrodė kažkiek nerealistiškas, neleidžiantis identifikuotis. Nesakau, kad nesvarbu prisiminti, bet juk tai galima daryti ir ne tokiomis beprotiškomis priemonėmis, po truputį. Ir tai būtų ne ką mažiau efektyvu.
10. NAUJAS PASAULIS.
Šis filmas buvo sudarytas iš trijų istorijų. Jos kiekviena buvo skirtingai įdomios. Pirmoji apie revoliucionieriaus žmoną, kuri jį paliko. Įdomus buvo jos vidinis ir išorinis konfliktas - ją visi sveikino kaip šaunaus Baltarusijos revoliucionieriaus žmoną, o ji pati jo nemėgo, galbūt netgi nuo jo skaudžiai nukentėjo. Kitoje istorijoje buvo žmogus grįžęs iš karo, dėl to dabar jautėsi blogai, greičiausiai turėjo PTSD. Jo problemos nebuvo aiškiai išreikštos, jis susierzindavo dėl visokių konfliktinių situacijų, norėjo mesti darbą ir muštis. Istorijos pabaigoje jis buvo parodytas miške, laikantis šautuvą. Nežinia, ką jis padarė. Trečioje istorijoje buvo trans, buvęs vyras, kuriam jo tėvas atvežė jo vaiką. Jam/jai tas vaikas patiko, bet kažkaip nesiryžo vaiko pasiimti, gal dėl savo tėvo, kuris atvežė vaiką ir kurį prisiminė su didele nuoskauda, kadangi vaikystėje ir paauglystėje patirdavo iš jo prievartą ir patyčias. Patyčios ir prievarta nesibaigė ir dabarties laikais, bet galų gale viskas baigėsi gerai, kadangi pats vaikas pasakė "gali būti mergaitė, jei nori".
9. SVETIMI NAMAI.
Filmas apie Gruzijos karo pabėgelių šeimą, kuri iš sostinės pabėgo į kaimą. Visgi, gyvenimas ramus nuo to nepasidarė, kadangi aplinkui slankiojo militarizuotas prižiūrėtojas, įtarūs kaimynai ir vienatvė. Bet labiau trukdė kažkas kita (šiuo atžvilgiu labiausiai šeimos tėvui) - kažkokia žiauri depresija, kuri atsirado iš karto po karo zonos palikimo. Kaip kad jis pastebėjo, iš karto užslinko kažkoks tarpusavio susvetimėjimas, beprasmybės jausmas. Tad progai pasitaikius šeimos tėvas perkraustė šeimą atgal į miestą. Matyt, dabar atsiras gyvenimo prasmė. Tad traumavę įvykiai, nors fiziškai atitolę, nepaliko šeimos, jie buvo jų viduje. Ir be jų fizinio pavidalo jie nebegalėjo gyventi. Aišku, tik ne šeimos mažasis sūnus, kuriam visai gerai buvo kaime, čia jis buvo susiradęs draugę.
Filmas gerai atskleidžia, kaip traumuojantys įvykiai pasiveja traumuotus žmones ir jie nebegali gyventi kitaip, ramybėje, taikoje. Nežinia, kaip jausis šeima karo zonoje, nežinia, ar atsiras gyvenimo prasmė. Gal atsiras, bet atsiras ir baimė, nerimas, siaubas.
8. NEPALAUŽIAMIEJI.
Filmas apie buvusį kareivį, kuris prarado kojas ir susirado draugę baleto šokėją. Buvęs kareivis karštligiškai norėjo grįžti į karą, net turėdamas kojų protezus ir sunkiai paeidamas. Bet visgi, atrado gyvenimo laimę ramybėje ir meilėje. Ir viskas baigėsi gerai, kaip kad ir vadinasi šio filmo rubrika.
7. AKMENINĖ ŠIRDIS.
Ilga tragiška istorija apie du vaikus, iš kurių vienas buvo gėjus ir dėl to labai kentėjo bei slėpė savo paslaptį nuo homofobo tėvo. Galų gale, po daugybės nuotykių, patyčių, meilės šis vaikas neatlaikė ir pabandė nusižudyti. O kai pabandė ir nepavyko, visas miestelis sužinojo, dėl ko jis bandė nusižudyti. Tad situacija dar pablogėjo. Filmas pasibaigė istorijai ne visai pasibaigus, bet bent jau dėl tėvų skyrybų vargšas vaikas galbūt išvengs savo tėvo. Filmas apie vaikų draugystę, apie palaikymą sunkiais momentais, ir neviltį negalint padėti, turint per mažai galios prieš suaugusiųjų pasaulį.
6. KLAMPYNĖ.
Filmas apie paauglę merginą, kuriai tuoj turėjo sueiti 18 metų, ir jos mažesnį brolį. Kadangi po jų globotinės močiutės mirties jie būtų išsiųsti į vaikų namus, tai vaikai nuslėpė mirtį, palaidojo močiutę ir gyveno iš močiutės pensijos savarankiškai ir nepriklausomai. Kažkur Londone gyveno vaikų mama. Išaiškėjus vaikų paslapčiai, mergina pabėgo į Londoną ir susitiko su mama, ir paprašė grįžti. Po to, kai naujas mamos vyras ją griežtai pašaukė ateiti, ji atsisakė ir apsiverkė. Mažasis brolis pateko į vaikų namus, o mergina tapo suaugusia ir gyveno savarankiškai.
5. LELIJŲ TAKAS.
Filmas, kurio metu mama savo vaikui sekė baisią pasaką apie smurtą ir išnaudojimą. Tada paaiškėjo, kad pasaka paremta tikrais įvykiais, ir pagrindinė auka pasakoje yra pati mama. Vaikas suprato mamą, jos skausmą ir padėjo simboliškai atsikratyti visų su baisia patirtimi susijusių daiktų. Viskas sudegė ir buvo geriau. Po filmo iškyla moralinė dilema - ar reikia 7 metų vaikui pasakoti tokius baisius dalykus? Kokia to alternatyva? Nepasakojusi ir nepabuvusi atvira, mama visą laiką būtų atsiribojusi nuo vaiko, jaustų atskirtį, negalėtų juo pasitikėti. Net jei ir sugebėtų gyventi su šia paslaptimi, tai vaikas vistiek jaustųsi nesaugiai, nes matytų, kad mamai yra kažkas negerai, kažkas ją gąsdina. O nežinoma baimė yra baisesnė už žinomą. Tad po pasakos geriau buvo ir mamai, ir vaikui. Manau, kad jie bus labai artimi vienas kitam likusį laiką. O ne svetimi priešingu atveju.
4. NEPAŽĮSTAMOJI.
Filmas apie gydytoją, kuri iš pradžių atrodžiusi labai arogantiška ir bjauri, niekinanti ir atsiribojanti nuo savo pacientų, patyrė labai nemalonų įvykį - dėl jos sprendimo neatidaryti durų buvo nesuteiktas prieglobstis persekiojamai moteriai, kuri vėliau rasta negyva. Gydytoja labai susinervino, pradėjo jausti labai didelę sąžinės graužatį. Dėl to atsisakė prestižinio darbo ir pasiliko dirbti prasčiokų klinikoje, kurioje jai buvo ir grasinama, ir smurtaujama. Apsigyveno klinikoje visai parai, kad tik nepražiopsotų kokio kito skambučio. Taip pat ji pradėjo tirti moters mirties aplinkybes. Taip susidūrė su nusikalstamu pasauliu, sužadino kai kurių žmonių sąžinės graužatį, bet elgėsi labai drąsiai. Galų gale nusikaltimo kaltininkai patys sąžinės vedami jau prisipažino ir paskambino policijai.
Filmas apie labai šaunų ir drąsų žmogų, kuris pasimokė iš savo klaidos (kuri net nebuvo labai didelė klaida), iš savo bjauraus elgesio, kuris galų gale įveikė sąžinės savo sąžinės graužatį savo šauniu elgesiu.
3. VILIS PIRMASIS.
Filmas apie žmogų, kuris iki 45 metų pragyveno su savo depresiškais tėvais ir po brolio dvynio mirties nusprendė persikraustyti į savo atskirą būstą. Patyrė, kas yra bjaurūs apsimetėliai draugai, pats pabuvo bjaurus draugas, pagalvojo apie savižudybę, bet galų gale įveikė savo gedulą pasikalbėdamas su savo naujo gyvenimo draugu.
Filmas kartu ir liūdnas, ir linksmas. Už tariamo linksmumo ir juokingumo, slypėjo didelis liūdesys, gedulas ir neviltis. Bet jis praėjo pripažinus realybę.
2. KELIONĖ Į MĖNULĮ.
Labai baisus filmas apie žiaurų vaikų išnaudojimą Danijos vaikų namuose. Filmas paremtas pagal tikrus įvykius buvusius Danijoje prieš keliasdešimt metų. Labai graudus filmas, kuriame vaikai susiduria su siaubingais dalykais ir negali nieko padaryti, kadangi juos daranti įstaigą yra "be dėmelės" kaip buvo dažnai sakoma. Parodoma, kaip apsimestinis pareigingumas ir rūpinamasis vaikais gali būti siaubingus dalykus įgalinanti sąlyga. Po filmo buvo parašyta, kad dabar ta įstaiga yra atsinaujinusi ir turi puikią reputaciją. Man iš filmo paaiškėjo vienas dalykas - puiki reputacija yra blogas kriterijus tokioms įstaigoms vertinti. Tai yra labai žalingas kriterijus. Tiesą sakant puikios reputacijos įstaiga turėtų būti kuo labiausiai įtarinėjama blogais dalykais ir labai tikrinama. Visi įstaigos kriterijai turi būti dabartyje.

1. MILŽINAS.
Šis filmas mane kažkodėl labiausiai sunervino. Jis buvo apie švediško tradicinio žaidimo, trimačio kerlingo, žaidėją, kuris dar ir turėjo kažkokią fizinę ligą, dėl kurios atrodė kitaip nei kiti žmonės. Jau filmo eigoje paaiškėjo, kad jis greit mirs. Nepaisant trukdžių, jis išpildė savo svajonę - dalyvavo savo mėgstamo žaidimo šiaurės šalių čempionate. Ten jų finale laukė šio žaidimo asai danai, kurie labai didžiavosi ir labai nervinosi dėl šio žaidimo. Filmo herojus su savo draugu žaidė labai nuostabiai, jau būtų įveikę tuos danus, bet po nesusipratimo, kurį sukėlė danai, numetę rutulį į šalia vykusių tinklinio varžybų aikštelę, filmo herojus buvo užpultas bjaurių tinklininkų, pargriautas ir.. mirė. Jis būtų jau greitai miręs, bet kaip apmaudu, kad nespėjo tapti čempionu! Bjaurybės danai šitaip neleido laimėti.. Nežinau šio žaidimo taisyklių, kas laimi, kai vienas iš varžovų miršta, bet bijau, kad čempionais tapo danai. Žodžiu, gaila. Bet filmas patiko, užsimaniau pažaisti tą žaidimą.

Samstag, 24. September 2016

Psichozės Labirintas

Ką gi, buvau nuėjęs, tai yra, įlindęs į Psichozės Labirintą Vilniaus Dailės Akademijoje (berods, jį dar galima aplankyti rytoj). Pabandysiu papasakoti savo įspūdžius.

Psichozės labirintas yra interaktyvi meninė instaliacija, kuria siekiama jos dalyviams perteikti, kas yra psichozė ir kaip jaučiasi žmonės, ją patiriantys. Taisyklės paprastos - reikia lįsti į tokį medžiagomis apkabinėtą labirintą ir siauru takeliu, tarp dviejų medžiagų, lįsti gylin. Pakeliui turėtų apimti jausmas, kad patiriate psichozę, o pasiekus vieną iš penkių tikslų - labirinto kambarius - jau visai turėtų ištikti kažkas nenupasakojamo. Paskutinis, penktas kambarys nepaprastas, nes jis baltas, ir šiaip jis yra centre.

Kai priėjau prie labirinto, tai mane priėmė labirinto darbuotoja ir pradėjo tyliai aiškinti labirinto subtilybes. Tikrai atrodė, kad buvo rastas kažkoks slaptas įėjimas į mažosios Julie smegenis ir kad bus galima slapta į jas įsibrauti. Prieš ryžtantis tokiam neapgalvotam žingsniui, kaip lindimas į šį labirintą, buvau paklaustas, ar neturiu epilepsijos, kadangi bus daug mirksinčių šviesų. Tokių problemų neturėjau. Visgi, daugiausia juoko man sukėlęs visos šios pramogos aspektas buvo galimybė/reikiamybė užsidėti baltą chalatą prieš lendant į tą nežinią :D Įdomu, kiek tai padeda įsijausti į ligonį? Nes kažkaip keista yra vilkėti baltą chalatą, tai yra, būti daktaru, psichiatru ir tuo pačiu bandyti suprasti pacientą, ir dar pacientą su psichoze. Kažkoks jau labai naivus ir geras požiūris į psichiatrus. Taigi palaukiau, kol išlįs tuo metu klaidžioję smegenų tyrinėtojai (jų vienu metu labirinte gali būti daugiausia trys) ir buvau įleistas į labirintą. Prisipažinsiu, kad prieš lįsdamas patyriau prieštaringus jausmus - viena vertus buvo juokinga, kita vertus, bijojau kaip reikiant įstrigti psichozės labirintuose

Lįsti buvo sunku, praėjimas siauras. Bet šiaip nieko tokio. Kartais labai įkyriai mirkčiojo šviesos, skambėjo kažkokie tai nebaisūs balsai. Stumdydamas užuolaidas priėjau pirmąjį kambarį. Ten labai intensyviai mirkčiojo šviesos ir skambėjo balsai. Kol kas nebaisu. Lindau tolyn, sunkios užuolaidos, nervino. Pasiekiau vieną po kito kambarius. Viename iš jų buvo pakabintos ausinės. Balsas liepė jas užsidėti. Aš, kaip naivus psichozės naujokas, lengvai pasidaviau šiam paliepimui ir užsidėjau. Laukiau, laukiau, kol išgirsiu ką, lyg išgirdau, bet gal ne per ausines? Kitame kambaryje šaižiai rėkavo balsai, mirkčiojo šviesos, kambario kampe mačiau save patį. Na ir tada prasidėjo. O prasidėjo neurozė, ne psichozė. Vieną po kito sutikau kolegas labirinto lankytojus. Patyriau socialinį kontaktą ir nesusipratimus, kai reikėjo apsispręsti, kur toliau eiti, kai priekyje pamatydavau draugiškai besišypsantį kaimyną. Gal kažkiek ir būtų baisu aptikus tamsiai apsirengusį paslaptingą klajūną (vienas buvo be chalato), bet tie balti chalatai kažkaip išdavikiškai ir neurotiškai atrodė. Įsivaizduoji, klaidžioji po psichozės apimtas smegenis, jau pradedi patirti psichozę, o ten už kampo psichiatras lenda. Kokia čia psichozė?? O dar kai reikia laukti eilėje prie baltojo kambario, kol kolega bando susikaupti psichozei? Na, galų gale apėjau viską atgal ir grįžau į sveikųjų pasaulį. Jaučiausi kažkaip nejaukiai, kai buvau apipiltas klausimais apie tai, kokie mano įspūdžiai.

Pabaigoje gavau užpildyti anketą, kurioje buvo klausiama tokių dalykų kaip: ar jautėtės, kad jus seka (mane tikrai sekė kolegos tyrinėtojai), ar jautėte keistus pojūčius, ar buvo karšta, ar buvo šalta, kaip jautėtės, kai paskambinote pakabintu varpeliu, o jis neskleidė jokio garso, kaip jautėtės, kai balsas liepė užsidėti ausines ir t.t.

Na man buvo linksma, bet psichozės nepajutau. Kaip sakiau, labiau, neurozę. Nors išvengus susidurimo su kolegomis, galbūt pavyktų geriau susikaupti psichozei. Labirinto kūrėjams rekomenduočiau paklausyti ir panaudoti šią dainą kitam kartui: 

Samstag, 27. August 2016

Kriaušių pyragėliai su levandomis

„Išėjus į lauką po kino seanso iš tiesų kažkaip vėjas maloniau glosto skruostus, saulė šviečia ryškiau, garsiau girdisi lapų šiurenimas. Nors ir trumpalaikis, vis dėlto, manau, pozityvus filmo poveikis.“
Taip apie filmą "Kriaušių pyragėliai su levandomis" teigia bernardinai.lt. O aš filmo metu ir po filmo pasijutau labai piktu, nekenčiančiu pasaulio, suirzusiu žmogumi. Netgi gerokai skaudėjo galvą po filmo. Man gyvenimas rodėsi niūrus ir beprasmiškas, kadangi žinojau, kad šis filmas rodomas daugybei žmonių, kad jie filmo metu juokiasi, jiems tikrai po seanso saulė švietė ryškiau.
Bet dabar apie filmą. Filmo siužetas yra labai, tiesiog neįtikėtinai labai paprastas. Tiesiog klasika, nieko naujo neprigalvota. Nusivylusi kriaušių ūkio moteriškė po vyro mirties niekaip neranda būdų kaip prikelti ūkį. Jau ruošiasi viską išpardavinėti, bet netikėtai gatvėję partrenkia "keistuolį". Šis padarytas taip, kad jau tikrai nesinorėtų su juo identifikuotis, o norėtųsi tikrai objektifikuoti - jis žeria visai ne į temą pirminius (oho, kaip originalu) skaičius, demonstruoja sinestezijos požymius, pasirodo labai mėgstantis daiktų išdėstymo tvarką ir kita. Padaro ir kai ką daugiau - nuhakina vietinio baro gaisro apsaugos sistemą, išgelbėja moteriškės ūkį nuo šalnų, perveda moteriškei pinigus iš skolininkų. Tiesiog šaunus žmogus. Tad galų gale visa šeima įsimyli šį keistuolį ir nori jį turėti namuose. Kiek naudos jis atneša, gal ir ūkį išgelbės savo šiuo savitu elgesiu šiame savitame filmo kūrėjų pasaulyje. Šiek tiek pasireiškia pikti psichiatrai, kurie nori uždaryti vargšą aspergerį į instituciją, bet man pasirodė, kad jie buvo skirti tam, kad išryškintų, kokie geri yra tie gerieji filmo herojai.
Viso filmo metu jaučiau, kad su šiuo aspergeriu elgiamasi būtent kaip su keistuoliu. O kaip elgsies su žmogumi, toks jis ir atrodys. Aspergeris Pjeras nėra lygiavertis šalia esantis žmogus (na nebent jo darbdavys knygų parduotuvėje elgiasi kiek normaliau). Jis yra objektas. Jei Pjeras patiria siaubą, kai ta žiopla moteriškė antrą kartą per dvi dienas vos nepadaro avarijos, tai mat jam priepuolis, panikos ataka. Mat su juo reikia kažką daryti. Gal geriau reiktų atsargiau važiuoti, visų pirma?
Kaip tam aspergeriui susišviečia, kad jam patinka ta šeimynėlė, tai nėra aišku, matyt, tokį jį įsivaizdavo filmo kūrėjai - mielą keistuolį, kuris beldžiasi į jūsų namus, kuris imituoja, kad ir grubiai, jūsų elgesį, kuris pažeria krūvą keistų faktų, bet jis juk jūsų keistuolis, jam reikia tik kad priimtumėt ir pasodintumėt šalia krosnies. Labai daug parodė filmo metu kildavęs juokas - pabaigoje jau iš visko, kas buvo rodoma apie Pjerą. Tiesiog kaip beždžionę pamačius. Tas ir yra baisu - filmas laikomas šiltu, gerai nuteikiančiu, pozityviu. Toks nepastebimas ir švelnus tam tikros visuomenės grupės, kuri net nelabai turėtų būti atskirai išskirta, objektifikavimas ir subordinavimas.

Montag, 28. März 2016

Apie baisųjį filmą "Sutemos"

Rašysiu apie filmą Sutemos, Darkness Falls. Jei visgi kas nors nori pažiūrėti šį filmą be mano įsikišimo, neskaitykit tolimesnio teksto.

Viskas prasideda tuo, kad vaikas išklauso senovinę legendą, atsigula miegoti, migdosi.. Viskas labai paslaptinga, vystosi intriga ir tada.. Iššoka baidyklė ir pradeda klykti. Ir klykia, ir klykia, žudo, klykia. Vėliau, vos tik užeina tamsa, baidyklė iššoka ir klykia. Tikras siaubo filmas su baidykle ir jos klyksmais.

Bet gal filmas nėra toks paprastas? Juk tam vaikui, išgyvenusiam šią katastrofišką situaciją, prasideda košmarai, nesibaigiantis potrauminis stresas, jis turi gerti daugybę psichotropinių vaistų. Ir kas svarbiausia, niekas juo netiki, nesupranta – kaip gi supras, jei jis tvirtina, kad jam stresą sukėlė klykianti baidyklė, kuri dar ir jo mamą nužudė. Jei kas nors dalyvavo kare ir patyrė traumą, tai keletas žmonių (KET‘o specialistai, Donaldas Trumpas ir kiti) gali teigti, kad karas nieko tokio negalėjo sukelti, kad tai tik jų pačių problema. Visgi, yra daug palaikančių, kurie supranta, kad karas tikrai baisu; galų gale yra kiti karo veteranai, kurie tikrai supras tokį žmogų. Jei ką nors išprievartavo, tai blogiau – tikinčių, kad tai paties žmogaus kaltė bus gerokai daugiau; auka dėl tokio dalies visuomenės požiūrio gali sustiprinti polinkį save kaltinti, bet vistiek atsiras žmogų palaikančių žmonių ar organizacijų. Galbūt teisėjas pasirodys esąs išprievartavimo kultūrą palaikantis žmogus, bet vistiek nebus visiškai blogai. O va, ką daryti žmogui, jei jam traumą sukėlė klykianti baidyklė iš senovinės legendos apie dantukų fėją, kuriai negalima žiūrėti į veidą? Visiškas visuomenės atstūmimas, psichiatrinių vaistų paskyrimas ir globėjo priežiūra (bent jau ne visam gyvenimui).

Žmogus, kuriam atsitiko tokie baisūs dalykai, yra iškviečiamas padėti kitam mažam vaikui, kuris sapnuoja tą pačią dantukų fėją. Vaikui diagnozuojama paslaptinga liga – naktiniai košmarai. Ir gydoma ji paslaptingai – įkišant vaiką į tamsą, kurios jis taip labai bijo.

Pagrindinis herojus, Kailas, dar kartą yra priverstas patirti atstūmimą ir patyčias, ruošiasi išvykti iš prakeiktojo miestelio, bet netikėtai patenka į tamsą, yra užpuolamas baidyklės, kuri nužudo žmogų, ir yra apkaltinamas žmogžudyste. Advokato, kuris pasirodo palaikantis vargšą Kailą, pastangomis, jis išeina iš kalėjimo, bet vėl patenka į tamsą, užpuola baidyklė, nužudo advokatą. Visgi, Kailas sužino, kad vargšas vaikas bus įkištas terapijos tikslais į tamsą ir važiuoja gelbėti. Išgelbėja ir yra vėl suimamas. Tada miestelyje dingsta elektra, vieną po kito policininkus žudo baidyklė, o Kailas bando nesėkmingai jiems patarti neiti į tamsą. Vis bando ir bando, o tie policininkai iš jo tyčiojasi. Tada „visi“ važiuoja į švyturį, ten pripila benzino ir uždega švyturio lempą. Bet, po velnių, prakiuro benzino žarnos. Kailas bando pririšti jau pririštą virvutę, kad sustabdytų benzino bėgimą, bet užslenka šešėlis ir išlenda baidyklė. Turiu pastebėti, kad tuo metu baidyklė pasidaro labai greita – užtekdavo kam nors akimirkai pakliūti į tamsą ir ji sudraskydavo tą nelaimėlį, net jei jis nebūtinai būdavo pažiūrėjęs jai į veidą. Tad problema be išeities, nes benzinas išsipylęs, o ir žarnos prakiurusios. Bet išeitis atsiranda, nes atsiranda jungiklis, kuris paspaudžiamas, ir švyturys nušvinta. Tada baidyklė padegama ir sudega.

Beje, praleidau, kad baidyklė dar daug ir klykė.

Galvoju, ar filmo kūrėjai mano, kad pagrindinis filmo herojus būtinai turi būti toks dirbtinai ir priverstinai herojiškai geras, kilnus ir siekiantis padėti? Negi herojui nekyla bent kažkokia pikdžiuga, kai juo netikėję policininkai įlenda į tamsą ir ten yra sudraskomi? Nejaugi, po šitiekos atskirties, patyčių ir netikėjimo metų, jam nekilo visiškai joks atskirties nuo likusių žmonių jausmas? Dėl šio dalyko trūkumo šis filmas man atrodo labai neįtikinantis.


Taigi, šis filmas yra toks įspūdingai prastas, kad filmuose prastumą vertinantys žmonės būtinai turėtų jį pasižiūrėti. Jis toks neįtikinantis, neįtikėtinas ir nerealus, kad atrodo, kad tai ir yra pagrindinė kliūtis filmo herojams. Taip, ne baidyklė, kuri klykia, ne besityčiojantys kaimelio žmonės, ne kvaištelėję miestelio psichiatrai, yra pagrindinė kliūtis, kurią reikia įveikti filmo herojams. Atrodo, kad jiems reikia brautis pro tą neįtikėtinų, nelogiškų, chaotiškų įvykių virtinę, atrodo, kad tai daryti jiems labai sunku. Tiesiog akivaizdžiai neįtikėtini svarbūs įvykiai, ir gluminančios smulkmenos (kad ir pagrindinio herojaus išvaizda – tipiškas amerikietiškas vyrukas) įstumia herojus į tokią padėtį, kad jų vietoje norėtųsi viską mesti ir pabėgti. Nežinau, gal tai galėtų būti tokia kino rūšis – filmai kvestionuojantys logiką ir nuoseklumą – kas visgi yra kinas?