Čia bus spoilerių (filmai "The War At Home" ir "Jacknife")
Susidūręs su kuo nors labai baisiu ir nenormaliu dažnas žmogus reaguoja į tai ypatingai, tačiau adekvačiai. Pavyzdžiui, kaip reaguoti, jei esi priverstas dalyvauti labai baisiame kare, patirti jo nenormalius baisumus ir nuolatos kentėti didžiulę baimę ir nerimą? Koks po tokio įvykio ar kitaip sakant tokios įvykių virtinės grįžta žmogus? Filmai „The War at Home“ ir „Jacknife“ bando atsakyti į šitą klausimą. Abiejuose filmuose rodoma, kaip atrodo, elgiasi, jaučiasi, bendrauja, reaguoja į aplinką žmonės, grįžę iš Vietnamo karo.
Susidūręs su kuo nors labai baisiu ir nenormaliu dažnas žmogus reaguoja į tai ypatingai, tačiau adekvačiai. Pavyzdžiui, kaip reaguoti, jei esi priverstas dalyvauti labai baisiame kare, patirti jo nenormalius baisumus ir nuolatos kentėti didžiulę baimę ir nerimą? Koks po tokio įvykio ar kitaip sakant tokios įvykių virtinės grįžta žmogus? Filmai „The War at Home“ ir „Jacknife“ bando atsakyti į šitą klausimą. Abiejuose filmuose rodoma, kaip atrodo, elgiasi, jaučiasi, bendrauja, reaguoja į aplinką žmonės, grįžę iš Vietnamo karo.
Filmo „The War at Home“ herojus Džeremis atrodo prislėgtas, liūdnas, jo nedžiugina linksmieji šeimos nariai (manęs taip pat tokie nedžiugintų, baisu būtų nuo to jų amerikietiško teksasietiško draugiškumo, rūpinimosi ir televizorio). Žiūrint į Džeremį sunku patikėti, kad anksčiau jis buvo toks kaip dabartiniai jo aplinkiniai. Bet jis buvo, o dabar yra susimąstęs, irzlus ir kandus. Kitaip sakant, mano nuomone, normalus. Visgi, kartais Džeremį ištinka flashbackai, o tai jau kaip reikiant didelė problema. Jų metu jis dar kartą patiria karo baisumus, jie jam iš tikrųjų vyksta tuo metu. Šeima nelabai žino apie šitą jo problemą, bet nelabai ir gilinasi, ji tiesiog nori, kad jis būtų toks kaip anksčiau. Tėvas nevengia pikčiau su Džeremiu apie tai pasikalbėti, bet Džeremis nedelsęs įsižeidžia ir net tėvo atsiprašymas nenuslopina atsiribojimo ir vienatvės poreikio. Galų gale ateina padėkos diena, diena, kuri, pasirodo, likusiai šeimos daliai yra baisiai svarbi, o svarbiausias tos šventės dalyvis yra kalakutas. Nuo pat ryto Džeremis yra surūgęs, dėvi karinę uniformą, susipyksta su visais šeimos nariais, kurie rodo jam tik tokį dėmesį, kuris yra skirtas jį pastatyti į normalaus normalios šeimos nario vietą, kuris skirtas priversti jį vaidinti vaidmenį dėl bendro šeimos vaidmens. Džeremis į tai reaguoja vis labiau priešiškai, atsisako pietauti su svečiais ir užsidaro savo kambaryje. Po daugybės prašymų išeiti ir persirengti normaliais drabužiais (nuostabus Džeremio atsakymas – juk TAI aš dėvėjau per praeitą padėkos dieną) Džeremis paskelbiamas sergančiu ir šeimos pietūs prasideda. Deja, Džeremis nelieka ten, kur paliekamas, ir įspūdingai išeina priešais kalakutą ir jo šeimą ir nužvelgia labai tinkamu situacijai žvilgsniu:
Po to sekę įvykiai klostosi labai greitai – Džeremis pradeda kraustytis ir savo nustebusiai šeimai pareiškia, kad jis negali išsikraustyti. Akivaizdu, kad jam reikia palaikymo, jam labai blogai, o jis yra išvaromas. To suprasti nesugeba šeimos galva tėvas, kuris viskam vadovauja ir vis prisimena priminti likusiems, kad jis viskam vadovauja. Po to, kai Džeremis prigrasina visus nušauti, jis vistiek yra išvaromas ir išvažiuoja į Kaliforniją.
Kitas filmas Jacknife yra visiškai kitoks. Jo pagrindiniai herojai karo veteranai draugai geria daug alkoholio, vienas iš jų atsikelia iš lovos tik dėl alkoholio gėrimo. Atvestas į savipagalbos grupę jis iš jos pabėga nepakentęs kitų pasakojimų. Galų gale jis nusiaubia savo sesers mokyklos apdovanojimų lentyną ir, supratęs kaip jis „skaudina ir nuvilia savo artimuosius“ nusprendžia pasitaisyti, būti geras, terapintis ir mylėti savo artimuosius. Taip filmas pasibaigia, visiems filmo herojams viskas baigiasi gerai. Graži pabaiga – toks depresiškas, apatiškas, agresyvus alkoholikas pasiryžta būti vėl „sveikas“ ir grįžti į normaliųjų žmonių gyvenimą.
Kuo panašūs šie filmai? Juose pasakojama apie žmones, patyrusius Vietnamo karo baisumus, jų agresiją ir priešiškumą aplinkinių atžvilgiu. Kuo skiriasi? Kone viskuo. Pirmasis filmas yra antikarinis filmas, jame karas pavaizduojamas iš tokios pusės, kad atrodo kaip visiška nesąmonė, visiškas nesusipratimas, su kuriuo kai kuriems žmonėms reikia susidurti. Tokį karą palaiko ir kuria tokia visuomenė, kuri sudaryta iš tokių teksasietiškų šeimų – karą, kuris turi būti pamirštas, kuris, atlikęs savo baisybes, turi būti padėtas į stalčių, ir visi vėl turi sėsti priešais kalakutą, šypsotis ir vaidinti laimingą Ameriką. Teisingas atsakas į tokį elgesį yra – štai, tai karas, neslėpkit jo į stalčių, tegul visi mato, koks tai puikus jūsų karas; kokia puiki mano karo uniforma, jūs niekada nepamiršit šito karo. Šitą atsaką kaip subkultūrą aš labai gerai suprantu. EBM (Electronic Body Music) subkultūra yra paremta šiuo požiūriu – jos nariai dėvi karines uniformas, nešioja karines šukuosenas, šoka trankydami stiefel. Ir tai yra antikarinė subkultūra (aišku, nežinia, kiek subkultūros narių supranta šią subkultūros esmę, o kiek tiesiog žavisi gražiais stiefel). Antrasis filmas, galima sakyti, yra karinis filmas. Jame karas tėra paprastas įvykis vieno kito žmogaus gyvenime, kurį galima sėkmingai išterapinti per savipagalbos terapijas. Reikia tik įveikti vargšų nuskriaustų žmonių priešiškumą, parodyti, kad jie gali būti normaliais piliečiais, jiems reikia tik pasistengti. Karas toks dalykas, neišvengsi. Kai pagysi, galėsim pamiršti karą. O kitą kartą kare žmones laikysim ne ilgiau nei mūsų moksliniais tyrimais nustatytas metų skaičius, kad vėl nebūtų panašių problemų.
Tad pirmasis filmas man atrodo daug geresnis, daug artimesnis, realistiškesnis. Bent jau pagrindinio herojaus reakcija yra realistiškesnė, adekvatesnė, teisingesnė. Eilinių amerikiečių kasdienybė taip pat atskleista realistiškiau.
