Samstag, 11. Februar 2017

Knyga

Ištrauka iš knygos, kurią bandau rašyti.


***


Vakarėliui įsibėgėjus visi dalyviai kažkur išsilakstė, virtuvėje liko tik Alvarezas ir Davidovičius. Pastarasis buvo jau gerokai apgirtęs, kadangi visą vakarą po truputį gurkšnojo alų. Nejauki tyla truko apie penkioliką minučių. Staiga Davidovičiaus veidą nusmelkė ryžtinga veido išraiška. Jis pakilo ir išėjo iš virtuvės. Sugrįžo jis nešinas gauruotu pilku katinu.

Alvarezas buvo priblokštas. Jis čia pragyveno daugiau nei savaitę, bet nei karto nematė jokio katino. O čia pasirodo toks gyveno. Bet kaip.. kaip jis sugebėjo pratūnoti tiek laiko nepastebimas? Negi tai įmanoma?

Davidovičius atrodė, kad perskaitė šias Alvarezo mintis ir linksmai į jas atsakė:

- Stebitės? Jis visą laiką pratūnojo mano kambaryje. Net nebandė išlįsti.
- Ar jis serga? Senas?
- Ne, kuo sveikiausias padaras. Ir dar gana jaunas – jam penkeri metai. Tikras gražuolis, ar ne?

Ir tikrai, katinas atrodė tikrai gražus, kailis labai pūstas. Tik gal kažkiek, vos vos aptriušęs. Ir ta katino veido išraiška.. Ta išraiška..

- Bet kaip.. kaip jis?.. – nebaigė minties Alvarezas.
- Jis dresuotas, - su pasididžiavimu šypsojosi Davidovičius.
- Dresuotas, negi katinus galima dresuoti?
- Kaip negalima? Gal kažkur ir negalima, bet man galima.
- Kaip tai įmanoma? Kokiomis priemonėmis? Suprantu, šunys.. bet katinai?
- Žinai, Alvarezai, aš tau imsiu ir papasakosiu. Tik man reikia dar išgerti, - Davidovičius greitai šaldytuve surado degtinės butelį ir atkimšo jį. Išgėrė vieną taurelę. „Palauk“, - parodė jis. Dar.
- Štai ką aš tau pasakysiu, Alvarezai, - apgirtęs Davidovičius stebėtinai aiškiai tarė žodžius, - nėra didesnio malonumo už valdžios pojūtį. Bet aš tau štai ką pasakysiu, - pasakotojas padarė pauzę, bet akivaizdžiai dėl savo vidinių fiziologinių procesų, - Valdžia valdžiai nelygu. Tu gali valdyti bendruomenę, būti kad ir kaimo pastoriumi. Tu gali būti meras, prezidentas, karalius po velnių! – Alvarezas pagalvojo, kad kalba pasiekė kulminaciją, bet Davidovičius lyg niekur nieko ramiai tęsė, - bet tu valdai tik miestą, valstybę. O šie dalykai yra niekingi, neverti dėmesio. Tu gali valdyti visą pasaulį, bet vis tiek būti bejėgis prieš žmonių masę. Supranti, - Davidovičius kampuotais judesiais šliūkštelėjo skysčio sau į burną, - visa tai niekai.. niekai.. palyginus su galimybe valdyti išdidaus padaro dvasią. Kad ir vieno padaro, vieno katino, netgi tai ir yra esmė, kad vieno. Užteks ir vieno. Nėra didesnio, prasmingesnio malonumo kaip kad tas, kurį patiri iš esmės valdydamas kitą padarą, jo dvasią, jo mintis ir norus. Dvasingą, išdidų, protingą padarą. Tai tikras iššūkis! Aš tai supratau jau seniai. Tai suprasti nesunku. Daug sunkiau yra sugalvoti, kaip tai įgyvendinti. Kokias priemones, kokius įrankius, kokius burtus naudoti? Bepigu dresuoti šunį, tie tai prie to pripratę, jie tai mėgsta, jie tam gimę. Bet kaip su katinu? Tai iš prigimties laisvas gyvūnas, besielgiantis taip, kaip jam pačiam užplaukia. Kaip išdresuoti jį? Žinai, - Davidovičius žagtelėjo ir, atrodo, atpylė šiek tiek degtinės, - aš nesu žiaurus žmogus. Man nepatinka naudoti prievartą, tai šlykštu, primityvu. Tai gadina gyvūną. Aš noriu, kad mano padarėlis būtų autonomiškas, dvasingas, besididžiuojantis savim ir šeimininku. Jis, - Alvarezui pasirodė, kad Davidovičius užmigo žaibiškai užplūdusiu miegu, bet staiga jis vėl prakalbo, - yra išdidus. Tad ką reikia daryti? Tu juk irgi nori tai pabandyti? Ne, nesakau, reikia ir technikos, ne tik teorijos. Bet.. – Davidovičius pamokomai iškėlė smilių, bet neturėdamas kur jį padėti beprasmiškai juo grūmojo, – turi įsidėmėti tris dalykus. Visų pirma – izoliacija. Turi gebėti bet kada atskirti savo gyvūną nuo bet kokio kito žmogaus ar gyvūno. Tegu jis pabūna vienišas. Kai kas nors ateina, tu jį užrakini. Jei nori. Tu vadovauji. Nes kiti žmonės kelia grėsmę. Nuolatinę grėsmę. Jie leidžia jam jaustis laisvam. Be to, labai gerai, kai to gyvūno pasaulyje esi tik tu. Tai turi atrodyti kaip gelbėjimas, tavo gyvūnas turi dėkoti tau už apsaugą, už.. apsaugą ir.. taip toliau, - žagsulys pasidarė pernelyg dažnas, kad Davidovičius galėtų toliau kalbėti, bet išsižagsėjęs jis tęsė, - Antra – tu esi nekritikuojamas. Tavęs negalima kvestionuoti, tu esi visada teisus. Katinas negali prieš tave pakelti letenos. Bet tai turėtų būti įtikinama. Negali protingas, išdidus gyvūnas visiškai atsisakyti agresijos. Tad tu turi kontroliuoti agresiją. Selektyviai. Kartais leisti muštis į valias, o kartais, net jei tai nebūtinai liečia tave, ir kaip tik, kai neliečia tavęs, neleisti priešintis. Praverčia netgi išprovokuotos gatvės muštynės su kiemo katinais. Aišku, čia jau daug kas priklauso nuo technikos, nes tavo naminis gyvūnėlis gali imti ir pabėgti. – Davidovičius su vis dar stebinančiu žodžių aiškumu tęsė, - Trečia – tu turi būti vienintele to gyvūno atrama. Tu duodi meilę, kiti atima. Tad tu šiam, protingam ir išdidžiam gyvūnui turi parodyti, kas jis yra be tavęs. Tu turi sukompromituoti jį jo paties sąmonėje ir pasąmonėje. Tad tu turi jį pažeminti prieš kitus gyvūnus ir žmones. Priversk jį daryti visokias nesąmones, žemink jį, tegu susikompromituoja kitų akyse. Ištepk jį tortu, maudyk aluje – naudok fantaziją. Bet kai jis sugrįš pas tave, tu būsi jo išgelbėtojas, didysis guodėjas. Be tavęs jis yra tiesiog kvanktelėjęs prietranka. Ir ši, trečia dalis sucementuoja pirmas dvi – nesąmonės atriboja tavo gyvūną nuo aplinkinių ir kartu padaro tave nekvestionuojamą, nes tu esi jo vienintelė atrama.

Verta pastebėti, kad katinas per visą paskaitą sėdėjo šalia ant žemės ir beveik nejudėjo, tik įdėmiai žiūrėjo į savo šeimininką.

Davidovičius atrodė kažkiek prasiblaivęs. Nerangiai išsirangęs iš krėslo, jis atsistojo ir tarė:

- Aš jau eisiu, visai nelaiko kūnas, žagt..

Pasiėmęs katiną Davidovičius jau buvo beveik išėjęs, tik tarė:

- Tik nereikia, žagt, persistengti. Juk jūs draugai, jūs mylimieji. Mylėk savo gyvūną, neskriausk visą laiką. Kartais duok jam pasidžiaugti. Iki!



***

Vieną vakarą Alvarezas ėjo link savo kambario, bet jo akis užkliuvo už kažko neįprasto koridoriaus kampe. Jis pažiūrėjo įdėmiau. Jo nustebimui ten, susidėjęs letenas priešais save, stovėjo katinas. Tas pats katinas, kurį matė per vakarėlį prieš keletą dienų. Katinas atrodė dar šiek tiek labiau apšiuręs ir liūdnas. Alvarezui pagailo katino. Jis priėjo arčiau. Katinas pastebimai susitraukė, bet nepabėgo. Alvarezui priėjus dar arčiau atrodė, kad katinas tuoj pašoks ir spruks. Bet nespruko, net kai Alvarezas prikišo jam savo ranką. Katinas pauostė ranką, dar pauostė, lyg susiraukė, bet liko savo vietoje. Alvarezas nejučiomis prilietė katino viršugalvį, katinas sukrūpčiojo. Keistai jautėsi Alvarezas – pats įsijautė į situaciją, kurioje reikėjo kuo mažiau išgąsdinti katiną. Visgi atrodė, kad katinui patiko prisilietimas, lyg ir pradėjo labai tyliai murkti. Staiga pasigirdo kažkoks bumbtelėjimas, lyg kas būtų smarkiai trenkęs durimis. Po šio garso katinas smarkiai linktelėjo į priekį ir po sekundės spruko į kambarį.

Vargšas katinas, galvojo Alvarezas. Atrodytų, kad jis turėtų pabėgti, kai su juo taip baisiai elgiasi.
Naktį puikusis indų plovėjas Alvarezas miegojo saldžiai ir kietai. Visgi miegus kažkas blaškė. Kažkas.. Pro atgyjančią sąmonę prasiskverbė garsai. Riksmai. Alvarezas atsimerkė. Tikrai, riksmai. Kažkas apačioje beprotiškai rėkavo. Greit apsirengęs Alvarezas leidosi žemyn girgždančiais laiptais. Atpažino Davidovičiaus balsą. Jis šūkavo kažką apie išdavystę, apie kaltę, apie savižudybę. Kaip visada naktimis tamsiame koridoriuje Alvarezas įžvelgė tik šalia blankios šviesos koridoriaus kampe išmėtytus batus. Staiga iš vieno kambario atlėkė batas. „Su kuo jis ten kovoja?“ – svarstė Alvarezas. Priėjo arčiau, kad matytų kambario vidų. Jame taip pat švietė blanki lempelė. Vaizdas, kuri pamatė Alvarezas, iš tiesų nustebino. Iš nematomo kambario kampo lėkė batai, kojinės, netgi šachmatų figūrėlės. Tikslas visų šių mėtymų matėsi akivaizdžiai – kėdė, ant kurios sėdėjo ties kiekvienu metimu susitraukiantis katinas. Situacija atrodė keista ne tik dėl daiktų mėtymo, bet ir dėl katino elgesio – jis niekur nebėgo, tiesiog atreminėjo smūgius. Na taip, smūgiai nebuvo labai skaudūs fiziškai. Alvarezas jau norėjo pažiūrėti į kambario gilumą, bet staiga išlindo daiktų mėtytojas – Davidovičius – pagriebė katiną ir, vienu metu bučiuodamas ir tampydamas, nusinešė jį pro koridorių laiptais žemyn, atidarė nedideles dureles nuo kažkokio sandėliuko, grubiai įmetė katiną į vidų, užtrenkė duris ir.. viskas.

- Ten lindėsi už bausmę! Už tai, kad mane išdavei! Supratai? Kaip aš turėjau jaustis, kai taip padarei?? – Įraudęs Davidovičius šluostėsi prakaitą ir drebėjo. Visiškai nepastebėjęs koridoriuje Alvarezo jis grįžo į savo kambarį, užtrenkė duris ir užrakino jas.

Alvarezas gerai įsidėmėjo – sandėliuko durys nebuvo užrakintos. Davidovičiaus kambario durys buvo užrakintos. Gal nueiti pas katiną ir patikrinti, ką jis daro? Bet išgirdęs įniršio kupinus Davidovičiaus riksmus, Alvarezas persigalvojo ir tyliai grįžo į savo kambarį. Prieš užmigdamas dar pagalvojo, kad nė karto negirdėjo, kad katinas kniauktų ar išvis skleistų kokį garsą. Nebent tą tylų tylų murkimą praeitą vakarą.

Kitą rytą Alvarezas miegojo ilgai. Galų gale nusileidęs, apačioje nieko nerado. Jam baigiant valgyti pusryčius, pro koridorių į virtuvę įėjo akivaizdžiai išsiblaškęs Davidovičius.

- Labas rytas, - pasisveikino Alvarezas.
- Labas rytas, - po sekundės atsakė Davidovičius.
- Kaip dienos pradžia? - Mandagus ir draugiškas buvo Alvarezas.
- Aa, gerai, gera pradžia..
- Kaip katinas, - nerūpestingas buvo Alvarezas.
- Aa.. – kažkaip labai jau nuspėjamai sutriko Davidovičius. – Jis gerai, miega.
- Girdėjau kažkokius riksmus vakar naktį.
- Ai, tai gal aš naktį ant ko nors užlipau, nusikeikiau.. – nenoromis atsakė Davidovičius.
- Klausykit pone Davidovičiau, nenoriu žaisti kažkokių žaidimų. Mačiau, kaip vakar įgrūdot katiną į va tą, - Alvarezas šakute parodė į koridorių, - sandėliuką. Kažko labai ant jo pykot.
- Ai.. – Davidovičius akivaizdžiai galvojo, ką atsakyti, - jis, jis.. Čia auklėjimo tikslais, jis padarė blogų dalykų. Bet aš jį išleisiu, mes jau susitaikėm.
- Na žinot, kažkaip keistai atrodo jūsų auklėjimo metodai..
- Klausykit, gal nesikiškit į ne savo reikalus! – pratrūko Davidovičius. – Šiaip tai jūs gyvenat mano name, nuomojatės mano kambarį ir.. ir.. jei nepatinka, galit laisvai keliauti kur nors kitur!
- Aš.. aš.. nenorėjau nieko..
- Užtat aš norėjau. Kuo jums parūpo tas katinas? Jis mano katinas, ką noriu, tą darau. Jei nepatinka mano auklėjimo metodai, nusipirkit savo namą, susiraskit savo katiną ir auklėkit, kaip jums patinka!

Tai pasakęs Davidovičius nusisuko ir patraukė kažkur pro koridorių.

„Velnias, kažkaip čia blogai išėjo“, sielojosi Alvarezas.


***

Praėjus pusvalandžiui po to, kai Alvarezas išgirdo, kaip Davidovičius išeidamas užtrenkė lauko duris, puikusis indų plovėjas atsargiai išėjo į koridorių. Jo galvoje sukosi viena abejonė. Kurį laiką pastovėjęs koridoriaus centre, jis nuėjo link sandėliuko. Durys kaip ir anksčiau buvo neužrakintos. Alvarezas atsargiai atidarė duris. Viduje buvo tamsu, norėdamas ką nors pamatyti jis turėjo uždegti lemputę. Alvarezas tyliai surado jungiklį, įkvėpė oro ir įjungė šviesą. Viduje nieko nebuvo. Šiek tiek pašniukštinėjęs jis užgesino šviesą ir, lyg nieko nebūtų nutikę, užlipo laiptais į savo kambarį.

Kambaryje Alvarezas skaitė knygą apie antrą pasaulinį karą. Praėjus dviem skaitymo valandoms, jis apačioje išgirdo triukšmą. Kažkokie du žmonės garsiai kalbėjosi. Lyg ir Davidovičius. Kurį laiką palaukęs Alvarezas nusileido žemyn. Šiaip nebuvo būtina leistis, bet jam buvo labai įdomu, kas čia vyko.

Apačioje, virtuvėje sėdėjo Davidovičius ir kalbėjosi su kitu nematytu žmogumi. Pamatęs Alvarezą, jis linksmai sušuko ir tarė:

- Susipažink, Alvarezai, čia yra Morta, mes dirbam kartu. Morta, čia Alvarezas.
- Malonu susipažinti, - kiek nejaukiai padavė ranką Alvarezas.
- Labas, - atsakė Morta.
- Net nežinau, kur jūs dirbat.. Tai kur jūs dirbat?
- O, mes dirbam daug kur, ar ne? - Davidovičius nusišypsojo Mortai. Ši nelabai reagavo.
- Aha, tai daug kur.. – Alvarezas dvejojo.
- Taip, tai ten, tai šen. Morta va važiuoja į miesto centrą darbo dienomis, o savaitgaliais čia atvažiuoja. Žinai, čia toks užkampis.. – Davidovičius nutilo. Pajutęs klausiamą Alvarezo žvilgsnį, tarė,- tai Morta dirba miesto valdyboj. Šioks toks darbelis..

Visa ši situacija Alvarezui atrodė šiek tiek keista. Atrodė, kad Mortos nebuvo kambaryje.

- O tai kuo pats, pone Davidovičiau, dirbi?
- Aš.. irgi miesto valdyboj, - dvejojo Davidovičius, - aš daugiausia dirbu pagalbinius darbus.
- Kokius pagalbinius darbus, labai įdomu?
- Tai niekai, - numojo ranka Davidovičius, - renku parašus, dalinu skrajutes, rūšiuoju popierius..
- Oi.. – Alvarezas buvo priblokštas tokio atvirumo.
- Aš pavargau, einu į savo kambarį, - pagaliau prabilo ir Morta.
- Palauk, dar reikia aptarti vieną reikalą, - nesutiko Davidovičius.

Alvarezas pajuto, kad yra nepageidaujamas. Bet nusprendė likti virtuvėje. Galų gale skrajučių dalinimas nėra kažkokia slapta miesto valdybos veikla. Galų gale, planavo papietauti.

Davidovičius lyg ir susierzino dėl tokio Alvarezo poelgio, bet rado sprendimą:

- Tai tada einam į kambarį, aptarsim.
- Tai jei jau pradėjai, tai pabaik čia, kam dabar neštis tuos darbo reikalus į kambarį? – netikėtai paprieštaravo Morta.
- Tai gerai.. – numykė Davidovičius. – Aš noriu paprašyti, kad daugiau nesiųstum tų laiškų į prokuratūrą.
- Kokių laiškų, - nustebusiu balsu paklausė Morta, - kokių laiškų?
- Na visų..
- Kaip tai visų?.. Tai juk mano darbas, turiu informuoti įtartinus atvejus.
- Taip, bet.. – užtrigo Davidovičius.
- Nesuprantu tavo noro. Nesąmonė kažkokia.
- ...

Davidovičius nutilo. Atrodė, kad plokštelė užstrigo. Alvarezas net atsargiai atsisuko, kad pamatytų, kaip tai atrodo. Davidovičius buvo beraustąs, bet staiga atsistojo ir išėjo. Morta liko sėdėti.

- Ai, vienas vargas man su juo, - atvirai kalbėjo Morta. – Radau jam tą vietą, bet po truputį vis keistesni jo prašymai, - atsiduso.

Po kelių sekundžių ji atsistojo bei išėjo pro koridorių į lauką.

Pro lauko langą Alvarezas matė, kaip Morta rūkė. Ir kažką kalbėjo. Atrodė, kad net verkė. Bet ne, turbūt neverkė. Nejučia, stebėdamasis savo drąsa, Alvarezas irgi išėjo į lauką. Morta pamatė Alvarezą, bet nelabai atkreipė dėmesį.

- Jūs irgi parūkit, - paklausė ji.
- Ne, aš nerūkau. Šiaip, pakvėpuot oru.
- Aha, o aš pakvėpuot dūmais. Bet nuo manęs ir jums oro nedaug teks, - nusišypsojo rūkalė.

Kelias minutes jie taip ir stovėjo – Morta intensyviai rūkė, o Alvarezas intensyviai gaudė gryno oro likučius.

- Žinot, norėjau kai ko paklausti, - nedrąsiai pradėjo Alvarezas.
- Klausau.
- Nenoriu kištis į svetimus reikalus, bet anądien mačiau jo, - Alvarezas, lyg užmiršęs vardą, rodė į namo vidų, - Davidovičiaus katiną.. Jis toks vargšas, toks nuskriaustas atrodė..
- Palaukit?.. Kaip jis jums prisistatė? Davidovičius?? – nustebusi šypsojosi Morta.
- Na, taip.. o kas negerai? – Sutriko Alvarezas.
- Nieko, nieko, - krizeno Morta, - jei jau taip prisitatė, tai tebūnie.
- O kaip jį vadinti, kaip jūs jį vadinat? – Pasimetęs klausė Alvarezas.
- Ne, nieko, jei jau taip prisistatė, tai tebūnie.
- Na gerai.
- O dėl katino, tai nežinau. Velniop tą katiną, man jis nerūpi. Čia jo katinas. Koks šuo, toks ir šeimininkas. – Morta numetė cigaretės nuorūką, atsisveikindama pliaukštelėjo Alvarezui per petį ir grįžo į namą.

Alvarezas dar kurį laiką pakvėpavo dūmais ir grįžo į namą.


***

Morta išvažiavo. Davidovičius ir Alvarezas liko. Katinas neatsirado. Alvarezas pagalvojo, kad keista, kad dar nežino katino vardo. O gal tai katė? Bet svarbiau tai, kur jis yra. Reiktų paklausti paties Davidovičiaus, bet pastaruoju metu jis labai keistai elgėsi, o dar tas jo išpuolis tą kartą.

Šiandien Davidovičius visą dieną buvo užsidaręs savo kambaryje ir krapštėsi. Taip, krapštėsi. Taip Alvarezas galėjo apibūdinti iš kambario sklidusius garsus. Davidovičius išlindo tik vakare, kai Alvarezas virtuvėje tepėsi vakarinius sumuštinius priešmieginiam skaitymui. Davidovičius atrodė tikrai labai keistas – susivėlęs (net antakiai buvo susivėlę), susitraukęs ir įtariai primerkęs akis. Ir šiaip atrodė kaip reikiant trenktas, netgi groteskiškas. Atrodė kaip aktorius, kuris kažką nevykusiai parodijavo. Taip sėlindamas jis po truputį artinosi prie Alvarezo virtuvėje. Paskui Davidovičių iš jo kambario nusklido kažkoks keistas kvapas. Ne šlykštus, bet ir nemalonus. Kažkur šį kvapą Alvarezas jau buvo uodęs.. Apmąstymus nutraukė prisėlinęs Davidovičius. Kelias sekundes jis stovėjo ir žiūrėjo į Alvarezą. Staiga Alvarezas labai išsigando, kadangi ant savo rankos pajuto labai šaltą Davidovičiaus ranką. Išsigandęs jis nesąmoningai ją trūktelėjo, bet rankos ištraukti nepavyko. Davidovičius vis dar žiūrėjo į Alvarezą. Staiga stumtelėjo laikytą ranką ir sušuko:

- Nejaugi tikėjaisi, kad nepastebėsiu??

Alvarezas apstulbęs negalėjo pratarti nė žodžio.

- Kaip tu galėjai?
- Kkas?..
- Tu bjaurus įnami!!
- Aš..
- Kodėl palikai duoninę atidarytą? Ir spintelę! Kokia čia netvarka! Nelįsk, aš sutvarkysiu!

Alvarezas, jausdamasis labai nejaukiai, susilenkęs sėdėjo prie stalo, o Davidovičius sukinėjosi ir nelabai efektyviai tvarkė virtuvę. Alvarezas pirmą kartą matė jį tokį. Paprastai viską sutvarkydavo Alvarezas, netgi Davidovičiaus paliktą netvarką. Bet dabar Davidovičius atrodė ne juokais susirūpinęs virtuvės tvarka. Po penkiolikos minučių tvarkymosi viesulas nurimo ir nusileido ant kėdės šalia Alvarezo. Jis atrodė visiškai nusiplūkęs, kone drebantis.

- Man reikia energijos dabar. Galiu valgyti? – Davidovičius parodė į vieną iš Alvarezo sumuštinių.
- Ggerai, - raminosi Alvarezas.

Davidovičius godžiai pagriebė sumuštinį ir pradėjo valgyti.

- Aš aatsiprašau už netvarką.. nenorėjau, kad.. – tarė Alvarezas.
- Ai, niekai, - numojo laisvąja ranka Davidovičius. – Aš nesu toks pedantas, tiesiog norėjau susitvarkyti. Aš tik pajuokavau, dėl tų žodžių, - ramiai valgė sumuštinį ne-toks-pedantas.
- Nu gerai, - nelabai tikėjo Alvarezas.

Po kelių minučių Davidovičius atrodė visai ramiai, netgi plaukai nebebuvo tokie pasišiaušę. Alvarezas įsidrąsino ir paklausė:

- Norėjau paklausti.
- Rėžk, - kaip įmanoma padrąsinamai tarė Davidovičius.
- O kur yra tas katinas? Žinau, ne mano reikalas, bet..
- Ai, jis gi pas mane kambaryje, tuoj atnešiu, - Davidovičius stodamasis nekantriai prikišo valgytą sumuštinį Alvarezui. Šiam nespėjus jo pagriebti sumuštinis nusivertė ant stalo, o Davidovičius jau buvo pusiaukelėje link savo kambario.

Po kelių sekundžių jis grįžo nešdamasis katiną. Katinas atrodė gražus, mielas. Davidovičius drąsiai padėjo jį ant stalo, tarp sumuštinių. Alvarezas jau norėjo vyti katiną, bet susilaikė pagalvojęs, kad katinui ir taip gyvenimas nemielas. Gyvūnas šniukštinėjo sumuštinius, trupinius, stalo kraštus.

- Mielas ar ne?
- Aha, labai gražus, - Alvarezo ranka nerimo norėdama ryžtis katiną paglostyti.
- Jis toks geras, aš labai jį myliu. Atiduočiau savo visą gyvenimą dėl jo. Nežinau, ką daryčiau, jei jam kas atsitiktų. Jis yra mano gyvenimo šviesulys, mano gyvenimo nerimas, laimė ir valios šaltinis.

Alvarezui nespėjus apsvarstyti šių keistų žodžių, Davidovičius pašoko nuo kėdės ir smagiai užvožė katinui per sprandą tuo metu, kai šis lipo ant gretimos kėdės. Katinui nulėkus ant žemės jis ramiai paaiškino, labiau Alvarezui nei katinui:

- Negalima lipti ant kėdės, kai aš neseniai ją nuvaliau. Prineši purvo nuo žemės.

Katinas susitraukęs nedrąsiai šniukštinėjo grindų objektus.

- Ir nebūk toks susitraukęs, kaip negražu. Padorus katinas turi mokėti elgtis, - atrodė, kad Davidovičius ruošėsi dar kažkaip nuskriausti gyvūnėlį, ir Alvarezas ruošėsi kažką daryti. Bet katinas nubėgo į koridorių, ir jo nebesimatė.
- Tai kaip darbas, Alvarezai? – lyg niekur nieko paklausė Davidovičius.
- Gerai, tas pats per tą patį. Žinote, indai, tekstai, indai, tekstai.
- Viskas ratu, - šypsojosi Davidovičius.
- Taip, panašiai, - Alvarezas jau ieškojo dingsties eiti į savo kambarį.
- Taip, sunkus tas darbas. Aš anksčiau galvojau dirbti kur nors, bet nusprendžiau, kad tam reikia daugiau energijos nei aš turiu. Tai dabar padedu Mortai. Aš kaip ir konsultuoju ją.
- Kokiais klausimais?
- Na.. galima sakyti, kad aš atsakingas už jos kūrybinę veiklos dalį. Tiesiog aprūpinu ją orginaliomis idėjomis ir sprendimais. O jūsų darbe taip pat reikia kūrybingumo?
- Na taip, kad nugremžtum pridžiūvusį padažą kartais tikrai prireikia originalių sprendimų.
- Jau įsivaizduoju, kaip jūs slepiat nuo viršininko tuos priskretimus. Lygiai taip pat kaip slepiat teksto stiliaus neatitikimus savo kito viršininko skoniui. Tekstas turi būti švarus kaip išplauta lėkštė. O juk indų plovimas tuo ir skiriasi nuo meno, kad turi atitikti vieną vienintelį standartą – šiuo atveju nieko buvimą.
- Na iš indų nešvarumų meno aš nesiruošiu daryti.
- Šiais laikais tokių žmonių atsirastų, - šypsojosi Davidovičius.
- Na taip, - šypsena atsakė Alvarezas.


Pakalbėję dar dešimt minučių jie išsiskyrė – Davidovičius nuėjo ieškoti katino, o Alvarezas nusinešė sumuštinių likučius į savo kambarį. Tik šiltai gulėdamas lovoje Alvarezas prisiminė, kad prieš išeidamas nesutvarkė virtuvės stalo. Norėjo keltis ir eiti, bet labai tingėjo ir nejučia užmigo.



***

Čia yra dalies įrašo, publikuoto 25.01.2016 (pavadinimu "Katinas"), pirminė versija. Anksčiau publikuotas įrašas atsirado iš čia pateikto teksto. Jei kada šita knyga bus parašyta, tai čia esantis tekstas greičiausiai neįeis į knygą.



Alvarezas buvo priblokštas. Negi tai įmanoma?

- Štai ką aš tau pasakysiu, Alvarezai, - apgirtęs Davidovičius stebėtinai aiškiai tarė žodžius, - nėra didesnio malonumo už valdžios pojūtį. Bet aš tau štai ką pasakysiu, - Davidovičius padarė pauzę, bet akivaizdžiai dėl savo vidinių fiziologinių procesų, - Valdžia valdžiai nelygu. Tu gali valdyti bendruomenę, būti kad ir kaimo pastoriumi. Tu gali būti meras, prezidentas, karalius po velnių! – Alvarezas pagalvojo, kad kalba pasiekė kulminaciją, bet Davidovičius lyg niekur nieko ramiai tęsė, - bet tu valdai tik miestą, valstybę. O šie dalykai yra niekingi, neverti dėmesio. Tu gali valdyti visą pasaulį, bet vis tiek būti bejėgis prieš žmonių masę. Supranti, - Davidovičius kampuotais judesiais šliūkštelėjo skysčio sau į burną, - visa tai niekai.. niekai.. palyginus su galimybe valdyti žmogaus dvasią. Kad ir vieno žmogaus, netgi tai ir yra esmė, kad vieno. Daug žmonių nesuvaldysi, nebent nori savo Šiaurės Korėjos. Bet užteks ir vieno. Nėra didesnio, prasmingesnio malonumo kaip kad tas, kurį patiri iš esmės valdydamas kitą žmogų, jo dvasią, jo mintis ir norus. Dvasingą, išdidų, protingą žmogų. Tai tikras iššūkisAš tai supratau jau seniai. Tai suprasti nesunku. Daug sunkiau yra sugalvoti, kaip tai įgyvendinti. Kokias priemones, kokius įrankius, kokius burtus naudoti? Žinai, - Davidovičius žagtelėjo ir, atrodo, atpylė šiek tiek degtinės, - aš nesu žiaurus žmogus. Man nepatinka naudoti prievartą, tai šlykštu, primityvu. Tai gadina žmogų. Aš noriu, kad mano žmogus būtų autonomiškas, dvasingas, besididžiuojantis idėja ir vertybėmis. Jis, - Alvarezui pasirodė, kad Davidovičius užmigo žaibiškai užplūdusiu miegu, bet staiga jis vėl prakalbo, - yra išdidus. Tad ką reikia daryti? Tu juk irgi nori tai pabandyti? Ne, nesakau, reikia ir technikos, ne tik teorijos. Bet.. – Davidovičius pamokomai iškėlė smilių, bet, neturėdamas, kur jį padėti, beprasmiškai juo grūmojo. – turi įsidėmėti tris dalykus. Visų pirma – izoliacija. Turi gebėti bet kada atskirti savo žmogų nuo bet kokio kito žmogaus. Nes kiti žmonės kelia grėsmę. Nuolatinę grėsmę.  Be to, labai gerai, kai to žmogaus pasaulyje esi tik tu. Tai turi atrodyti kaip gelbėjimas, tavo žmogus turi dėkoti tau už apsaugą, už.. apsaugą ir.. taip toliau, - žagsulys pasidarė pernelyg dažnas, kad Davidovičius galėtų toliau kalbėti, bet išsižagsėjęs jis tęsė, - Antra – tu esi nekritikuojamas. Tavęs negalima kvestionuoti, tu esi visada teisus. Bet tai turėtų būti įtikinama. Negali protingas žmogus visiškai atsisakyti kritikos. Tad tu turi kontroliuoti kritiką. Selektyviai. Viena leisti kritikuoti į valias, o kita, net jei tai nebūtinai liečia tave, ir kaip tik, kai neliečia tavęs, neleisti kritikuoti. Aišku, čia jau daug kas priklauso nuo technikos, nes tavo žmogus gali imti ir pabėgti, išslysti. – Davidovičius su vis dar stebinančiu žodžių aiškumu tęsė, - Trečia – tu turi būti vienintele to žmogaus atrama. Tu duodi meilę, kiti atima. Tad tu šiam, protingam ir išdidžiam žmogui turi parodyti, kas jis yra be tavęs. Tu turi sukompromituoti jį jo paties sąmonėje ir pasąmonėje. Tad tu turi užtvindyti jo mintis ir žodžius nesąmonių lavina. Tegu jis kartoja tavo ekstravagantiškas idėjas, tegu kompromituoja save kitų akyse. Bet kai jis sugrįš pas tave, tu būsi jo išgelbėtojas, didysis guodėjas. Be tavęs jis yra tiesiog kvanktelėjęs prietranka. Ir ši, trečia dalis sucementuoja pirmas dvi – nesąmonės atriboja tavo žmogų nuo aplinkinių ir kartu padaro tave nekvestionuojamą, nes tu esi jo vienintelė atrama.

Davidovičius atrodė kažkiek prasiblaivęs. Nerangiai išsirangęs iš krėslo, jis atsistojo ir tarė:

- Aš jau eisiu, visai nelaiko kūnas, žagt..

Davidovičius jau buvo beveik išėjęs, tik tarė:

- Tik nereikia, žagt, persistengti. Juk jūs draugai, jūs mylimieji. Mylėk savo žmogų, neskriausk visą laiką. Kartais duok jam pasidžiaugti. Iki!