Kaip
skiriasi humoras priklausomai nuo vertybių, kurias išpažįsta žmonės? Tam tikra žmonių grupė turi savo kontekstą, kuriame
atsiranda komiškos situacijos, pašiepiančios savo ar kitas žmonių grupes.
Pavyzdžiui, toks anekdotas:
Firmoje dirba keturi darbuotojai. Reikia palikti tik tris.
Darbuotojai tokie – moteris, juodaodis vyras, mulusmonas ir baltasis vyras. Kai
firmos bosas prieina prie moters, ši atsako, kad negi dabar mane diskriminuosit
dėl to, kad aš moteris, ir atleisit? Bosas apsisuka ir eina prie juodaodžio, o šis
ginasi – jūs negalit atleisti manęs dėl to, kad esu juodaodis, tai būtų
diskriminacija. Gerai, bosas eina prie musulmono, tas irgi atsako panašiai, kad
negalima diskriminuoti pagal religiją. Galų gale tenka šnekėtis su baltuoju
vyru, o tas ima ir pasako: „nusprendžiau prisipažinti, kad esu gėjus“.
Ką tai pasako apie anekdoto kūrėją? Panašu, kad jis mano,
kad lygybė laisvoje rinkoje natūraliai susidaro, kad pozityvi diskriminacija kenkia
visuomenei. Galimas piknaudžiavimas pozityvia diskriminacija yra pagrindinis ir
jos nereikalingumą įrodantis reiškinys.
O koks būtų tipiškas dešiniojo psichiatro juokelis? Pavyzdžiui,
jis juoktųsi iš kolegos, kai tas kalbėtųsi su savim, ir sakytų, kad
kalbėjimasis su savim nėra psichiškai sveiko žmogaus požymis. Šis juokelis
nereiškia, kad psichiatras kvestionuoja psichiatrinę sistemą ir dabartinę ligų
diagnostiką, bet reiškia, kad vienas kolega pasityčiojo iš kito kolegos galimos
silpnybės, galimo panašumo į psichikos ligonį. Tai būdinga dešiniesiems –
pašiepti vienas kito silpnybes, bet visiškai nekvestionuoti esamos sistemos;
priešingai, sistema nuo tokių juokelių tik sustiprėja.
Krikščioniško humoro pavyzdys:
Žmogus važiuoja į svarbų susitikimą, vėluoja, bet neranda,
kur pastatyti automobilį. Žiūri į vieną pusę, į kitą, bet niekur neranda. Ir
meldžiasi dievui: „Dieve, padėk man rasti vietą, kur pastatyti mašiną.. Labai
tavęs prašau, tai man labai svarbu.. Jei padarysi, kad rasčiau vietą, aš
paaukosiu.. o, jau radau, nereikia“.
Šiuo atveju pašiepiamas nenuoširdus, apsimestinis tikėjimas.
Psichiatrijos kritikai mėgsta sakyti, kad skirtumas tarp
psichiatrijos pacientų ir psichiatrijos gydytojų yra tik tas, kad gydytojai
pirmi užsidėjo chalatą. Viena vertus tai yra netgi tiesa, nes tikrai gydytojai
nuo ligonių skiriasi tik tuo, kad gydytojai turi tam tikrą įgūdį, o pacientams
reikia tam tikros pagalbos. Tad chalatas tai ir galėtų simbolizuoti. Visgi, šis
pasakymas pašiepia poziciją, kad tarp gydytojų ir pacientų turėtų būti kažkokia
didelė distancija, kad gydytojas yra daug aukščiau už pacientą. Tokiu atveju
pirmumas užsidėti chalatą reiškia amoralų valdžios užgrobimą, nesąžiningą
aukštesnės pozicijos užėmimą, kas ir tėra tas skirtumas tarp paciento ir
gydytojo, chalato užsidėjimas. Šiuo atveju pašiepiama dirbtinė, neadekvati
hierarchija.
O koks būtų kairysis humoras? Į tokį panašus paveiksliukas:
Aišku, ten, kur jį radau, jį įdėjo tik apsimetėliai
kairieji, bet pats paveiksliukas visai kairuoliškas. Kokia vertybė čia išreiškiama?
Kapitalizmo kvestionavimas, darbuotojų nuvertinimo smerkimas. To niekada
nesuprastų kapitalizmą kaip vienintelį visuomenės gyvavimo modelį
pripažįstantys asmenys. Galima samprotauti toliau – krano naudojimas įkeliant
darbuotoją į darbo vietą yra gan keistas veiksmas. Kapitalizme taip pat vyksta
įvairūs keisti reiškiniai, naudojamos keistos priemonės, dažnai siekiant
apmažinti kapitalizmo keliamas problemas. Tad šis humoras ištraukia į dienos šviesą
kapitalizmo absurdiškumą, kuris dažnai yra tarsi nematomas, tarsi vienintelė
tiesa, Visatos dėsnis.
Kitas pavyzdys – traktatas apie sąmokslą apie Zigmantą Balčytį. Kas čia svarbu?
Politikos imitavimas, pasyvumas. Tuo pačiu ir politinės erdvės užėmimas taip
mažinant bendrą politikos lygį. Teiginys, kad Lietuvoje politikos nelabai yra,
jog yra tik politikos imitacija, patiktų ir dešiniesiems. Jie netgi norėtų tuo
pasinaudoti ir pakeisti viską pagal save. Gali būti, kad šiuo metu tai ir
vyksta.
Pasaka apie gintarinę širdį. Totalitarinio Feminizmo grupėje
sukurta ir leidinyje "Totalitarinė Tiesa" publikuota pasaka. Šita pasaka yra kairiųjų patyčia iš kairiųjų. Tiksliau iš save
vadinančių kairiaisiais. Iš tokių, kurie naudodamiesi būtomis ar nebūtomis
kairės vertybėmis, kuria save, savo vertę, o iš tikrųjų nelabai ką sugeba ir
nelabai kuo nors yra. Taip pat pašiepiamas susiliejimas su aplinka, skystumas,
formos įgavimas pagal aplinkos kontūrus. Tai yra dalykai, kurie aktyviai ir
grubiai veržiasi į Kairę ir kurie manipuliuoja pačia Kairės idėja pagrįsdami
savo egzistavimą. Šioje pasakoje galima įžvelgti dar daug ko.
Koks yra mano ir mano artimiausių žmonių humoras ir kaip jis
atsiranda? Pavyzdžiui, toks paveiksliukas:
Jis yra labai juokingas. Bet kaip gali būti juokingas toks
baisus dalykas? Tas vaikas gali žūti ir dar labai baisia mirtimi. Bet man ir
Dangai tai labai juokinga. Kas slypi už tokio humoro?
PTO (power take-off, daugiau informacijos čia) yra ne pirmas dalykas, kuris mus sukretė ir dėl to paskatino labai domėtis
juo. Tai buvo mankurtai, neuroleptikai, procesas ir daug kitų. Kas juos visus
sieja?
Pirmą kartą susidūrus su visais šiais dalykais, įvyksta
sukrėtimas. Kaip taip gali būti? Kaip anksčiau man nekilo mintis, kad taip gali
būti? Susiduriama su tam tikru reiškiniu, kuris yra „sugalvotas“, „suprastinas“
aukštesniam protui nei mano. Ir kokia mano reakcija? Aš esu sužavėtas, man tas aukštesnis
protas patinka, nes aš vertinu, moku įvertinti protą. Labai paprastas tokio
susidūrimo modelis būtų susidūrimas su galvosūkiu, kurį sunku arba nepavyksta
išspręsti. Man tokie galvosūkiai patinka. Visgi, tai daug įdomiau nei galvosūkiai.
Kai sužinojom apie PTO, viena pirmųjų minčių buvo „kaip taip visada galėjo būti,
o aš nesupratau?“ Ir priešingai nei kai kuriems žmonėms, kurie, susidūrę su
aukštesniu protu, susierzina, kad jie buvo per menki, mes džiaugiamės. Tada
būna juokingi tokie paveiksliukai, kaip tas viršuje, nes jie vaizdžiai pademonstruoja
reiškinius, kurių mūsų protas nesuvokė pats, kurie buvo netikėti. Tai viena iš
humoro savybių – pademonstruoti tam tikrus reiškinius kitaip, naujai; susieti iš
pirmo žvilgsnio nesusiejamus dalykus. Egzistuoja reiškiniai, kurie yra dar negalutinai
suvokti. Pavyzdžiui, procesas. Neaišku, ar jis išvis egzistuoja. Įvairūs
juokeliai apie proceso egzistavimą ar neegzistavimą mus žavi, nes mus žavi
neapibrėžtos situacijos, kurios dažnai gali atrodyti absurdiškai, bet nebūtinai
neteisingai.
Kitas mano artimas žmogus domisi ir skirsto tam tikrų
serialų serijas. Tada išsirenka labiausiai įsiminusias frazes, kurios nebūtinai
serialo kūrėjų buvo planuotos kaip labai juokingos, ir pritaiko tas frazes savo
gyvenime, randa progą jas pakartoti. Kiekvieną kartą būna smagu, nes kartu ir
slapta, ir artima. Tik išskirtinai informuoti žmonės turi galimybę suprasti
tokį juokelį. Toks juokavimas labai būdingas ir man, dažnai kuriu situacijas,
frazes, kurios kažkada įsiminė. Pavyzdžiui, reikėtų įstoti į skeptikų draugiją
ir susilpninti ją iš vidaus :D.