11. ATMINTIES TRUPINIAI.
Kaip girdėjau per filmo pristatymą, tai yra pirmasis režisieriaus filmas, tipiškai britiškas - sklandantis tarp dokumentikos, realybės ir fantazijos. Ką gi, filme tikrai susipynė realybė su fantazija. Filmo herojus prarado atmintį ir prisiminė tik fragmentus iš buvusio gyvenimo. Dabarties realybės motyvai jam primindavo praeitį, bet niekaip nepavyko prisiminti visko iki galo. Tai jį labai nervino, tad jis panaudojo 8.5 mln svarų kompensaciją, kad atkurtų savo buvusią realybę. Jis tai padarė iki smulkmenų atkurdamas savo prisiminimus ir bandė visais kūno pojūčiais prisiminti praeitį. Galų gale viskas pradėjo krypti vis beprotiškesne linkme, kol buvo įvykdytas tikras banko apiplėšimas, kurio metu herojus iššaudė aktorius. Praeitis jį pasivijo, jis greičiausiai viską prisiminė ir buvo laimingas. Nežinia, kuo viskas baigėsi, net nežinia, kas iš tikrųjų įvyko, o kas tiesiog buvo prisiminta. Nežinia, ar buvo tas banko apiplėšimas, ar nebuvo.
Filmas gal ir neblogas, bet kartais atrodė tiesiog fantastiškas, demonstruojantis, kad už neribotą kiekį pinigų galima nusipirkti viską, net žudyti ir plėšti bankus. Nusipirkti praeitį. Kažkaip tas beprotiškas, bejausmis, bekompromisinis (net katės turėjo jam paklusti, jei nepakluso, tai reikėjo daugiau kačių) bandymas atkurti prisiminimus atrodė kažkiek nerealistiškas, neleidžiantis identifikuotis. Nesakau, kad nesvarbu prisiminti, bet juk tai galima daryti ir ne tokiomis beprotiškomis priemonėmis, po truputį. Ir tai būtų ne ką mažiau efektyvu.
10. NAUJAS PASAULIS.
Šis filmas buvo sudarytas iš trijų istorijų. Jos kiekviena buvo skirtingai įdomios. Pirmoji apie revoliucionieriaus žmoną, kuri jį paliko. Įdomus buvo jos vidinis ir išorinis konfliktas - ją visi sveikino kaip šaunaus Baltarusijos revoliucionieriaus žmoną, o ji pati jo nemėgo, galbūt netgi nuo jo skaudžiai nukentėjo. Kitoje istorijoje buvo žmogus grįžęs iš karo, dėl to dabar jautėsi blogai, greičiausiai turėjo PTSD. Jo problemos nebuvo aiškiai išreikštos, jis susierzindavo dėl visokių konfliktinių situacijų, norėjo mesti darbą ir muštis. Istorijos pabaigoje jis buvo parodytas miške, laikantis šautuvą. Nežinia, ką jis padarė. Trečioje istorijoje buvo trans, buvęs vyras, kuriam jo tėvas atvežė jo vaiką. Jam/jai tas vaikas patiko, bet kažkaip nesiryžo vaiko pasiimti, gal dėl savo tėvo, kuris atvežė vaiką ir kurį prisiminė su didele nuoskauda, kadangi vaikystėje ir paauglystėje patirdavo iš jo prievartą ir patyčias. Patyčios ir prievarta nesibaigė ir dabarties laikais, bet galų gale viskas baigėsi gerai, kadangi pats vaikas pasakė "gali būti mergaitė, jei nori".
9. SVETIMI NAMAI.
Filmas apie Gruzijos karo pabėgelių šeimą, kuri iš sostinės pabėgo į kaimą. Visgi, gyvenimas ramus nuo to nepasidarė, kadangi aplinkui slankiojo militarizuotas prižiūrėtojas, įtarūs kaimynai ir vienatvė. Bet labiau trukdė kažkas kita (šiuo atžvilgiu labiausiai šeimos tėvui) - kažkokia žiauri depresija, kuri atsirado iš karto po karo zonos palikimo. Kaip kad jis pastebėjo, iš karto užslinko kažkoks tarpusavio susvetimėjimas, beprasmybės jausmas. Tad progai pasitaikius šeimos tėvas perkraustė šeimą atgal į miestą. Matyt, dabar atsiras gyvenimo prasmė. Tad traumavę įvykiai, nors fiziškai atitolę, nepaliko šeimos, jie buvo jų viduje. Ir be jų fizinio pavidalo jie nebegalėjo gyventi. Aišku, tik ne šeimos mažasis sūnus, kuriam visai gerai buvo kaime, čia jis buvo susiradęs draugę.
Filmas gerai atskleidžia, kaip traumuojantys įvykiai pasiveja traumuotus žmones ir jie nebegali gyventi kitaip, ramybėje, taikoje. Nežinia, kaip jausis šeima karo zonoje, nežinia, ar atsiras gyvenimo prasmė. Gal atsiras, bet atsiras ir baimė, nerimas, siaubas.
8. NEPALAUŽIAMIEJI.
Filmas apie buvusį kareivį, kuris prarado kojas ir susirado draugę baleto šokėją. Buvęs kareivis karštligiškai norėjo grįžti į karą, net turėdamas kojų protezus ir sunkiai paeidamas. Bet visgi, atrado gyvenimo laimę ramybėje ir meilėje. Ir viskas baigėsi gerai, kaip kad ir vadinasi šio filmo rubrika.
7. AKMENINĖ ŠIRDIS.
Ilga tragiška istorija apie du vaikus, iš kurių vienas buvo gėjus ir dėl to labai kentėjo bei slėpė savo paslaptį nuo homofobo tėvo. Galų gale, po daugybės nuotykių, patyčių, meilės šis vaikas neatlaikė ir pabandė nusižudyti. O kai pabandė ir nepavyko, visas miestelis sužinojo, dėl ko jis bandė nusižudyti. Tad situacija dar pablogėjo. Filmas pasibaigė istorijai ne visai pasibaigus, bet bent jau dėl tėvų skyrybų vargšas vaikas galbūt išvengs savo tėvo. Filmas apie vaikų draugystę, apie palaikymą sunkiais momentais, ir neviltį negalint padėti, turint per mažai galios prieš suaugusiųjų pasaulį.
6. KLAMPYNĖ.
Filmas apie paauglę merginą, kuriai tuoj turėjo sueiti 18 metų, ir jos mažesnį brolį. Kadangi po jų globotinės močiutės mirties jie būtų išsiųsti į vaikų namus, tai vaikai nuslėpė mirtį, palaidojo močiutę ir gyveno iš močiutės pensijos savarankiškai ir nepriklausomai. Kažkur Londone gyveno vaikų mama. Išaiškėjus vaikų paslapčiai, mergina pabėgo į Londoną ir susitiko su mama, ir paprašė grįžti. Po to, kai naujas mamos vyras ją griežtai pašaukė ateiti, ji atsisakė ir apsiverkė. Mažasis brolis pateko į vaikų namus, o mergina tapo suaugusia ir gyveno savarankiškai.
5. LELIJŲ TAKAS.
Filmas, kurio metu mama savo vaikui sekė baisią pasaką apie smurtą ir išnaudojimą. Tada paaiškėjo, kad pasaka paremta tikrais įvykiais, ir pagrindinė auka pasakoje yra pati mama. Vaikas suprato mamą, jos skausmą ir padėjo simboliškai atsikratyti visų su baisia patirtimi susijusių daiktų. Viskas sudegė ir buvo geriau. Po filmo iškyla moralinė dilema - ar reikia 7 metų vaikui pasakoti tokius baisius dalykus? Kokia to alternatyva? Nepasakojusi ir nepabuvusi atvira, mama visą laiką būtų atsiribojusi nuo vaiko, jaustų atskirtį, negalėtų juo pasitikėti. Net jei ir sugebėtų gyventi su šia paslaptimi, tai vaikas vistiek jaustųsi nesaugiai, nes matytų, kad mamai yra kažkas negerai, kažkas ją gąsdina. O nežinoma baimė yra baisesnė už žinomą. Tad po pasakos geriau buvo ir mamai, ir vaikui. Manau, kad jie bus labai artimi vienas kitam likusį laiką. O ne svetimi priešingu atveju.
4. NEPAŽĮSTAMOJI.
Filmas apie gydytoją, kuri iš pradžių atrodžiusi labai arogantiška ir bjauri, niekinanti ir atsiribojanti nuo savo pacientų, patyrė labai nemalonų įvykį - dėl jos sprendimo neatidaryti durų buvo nesuteiktas prieglobstis persekiojamai moteriai, kuri vėliau rasta negyva. Gydytoja labai susinervino, pradėjo jausti labai didelę sąžinės graužatį. Dėl to atsisakė prestižinio darbo ir pasiliko dirbti prasčiokų klinikoje, kurioje jai buvo ir grasinama, ir smurtaujama. Apsigyveno klinikoje visai parai, kad tik nepražiopsotų kokio kito skambučio. Taip pat ji pradėjo tirti moters mirties aplinkybes. Taip susidūrė su nusikalstamu pasauliu, sužadino kai kurių žmonių sąžinės graužatį, bet elgėsi labai drąsiai. Galų gale nusikaltimo kaltininkai patys sąžinės vedami jau prisipažino ir paskambino policijai.
Filmas apie labai šaunų ir drąsų žmogų, kuris pasimokė iš savo klaidos (kuri net nebuvo labai didelė klaida), iš savo bjauraus elgesio, kuris galų gale įveikė sąžinės savo sąžinės graužatį savo šauniu elgesiu.
3. VILIS PIRMASIS.
Filmas apie žmogų, kuris iki 45 metų pragyveno su savo depresiškais tėvais ir po brolio dvynio mirties nusprendė persikraustyti į savo atskirą būstą. Patyrė, kas yra bjaurūs apsimetėliai draugai, pats pabuvo bjaurus draugas, pagalvojo apie savižudybę, bet galų gale įveikė savo gedulą pasikalbėdamas su savo naujo gyvenimo draugu.
Filmas kartu ir liūdnas, ir linksmas. Už tariamo linksmumo ir juokingumo, slypėjo didelis liūdesys, gedulas ir neviltis. Bet jis praėjo pripažinus realybę.
2. KELIONĖ Į MĖNULĮ.
Labai baisus filmas apie žiaurų vaikų išnaudojimą Danijos vaikų namuose. Filmas paremtas pagal tikrus įvykius buvusius Danijoje prieš keliasdešimt metų. Labai graudus filmas, kuriame vaikai susiduria su siaubingais dalykais ir negali nieko padaryti, kadangi juos daranti įstaigą yra "be dėmelės" kaip buvo dažnai sakoma. Parodoma, kaip apsimestinis pareigingumas ir rūpinamasis vaikais gali būti siaubingus dalykus įgalinanti sąlyga. Po filmo buvo parašyta, kad dabar ta įstaiga yra atsinaujinusi ir turi puikią reputaciją. Man iš filmo paaiškėjo vienas dalykas - puiki reputacija yra blogas kriterijus tokioms įstaigoms vertinti. Tai yra labai žalingas kriterijus. Tiesą sakant puikios reputacijos įstaiga turėtų būti kuo labiausiai įtarinėjama blogais dalykais ir labai tikrinama. Visi įstaigos kriterijai turi būti dabartyje.
1. MILŽINAS.
Šis filmas mane kažkodėl labiausiai sunervino. Jis buvo apie švediško tradicinio žaidimo, trimačio kerlingo, žaidėją, kuris dar ir turėjo kažkokią fizinę ligą, dėl kurios atrodė kitaip nei kiti žmonės. Jau filmo eigoje paaiškėjo, kad jis greit mirs. Nepaisant trukdžių, jis išpildė savo svajonę - dalyvavo savo mėgstamo žaidimo šiaurės šalių čempionate. Ten jų finale laukė šio žaidimo asai danai, kurie labai didžiavosi ir labai nervinosi dėl šio žaidimo. Filmo herojus su savo draugu žaidė labai nuostabiai, jau būtų įveikę tuos danus, bet po nesusipratimo, kurį sukėlė danai, numetę rutulį į šalia vykusių tinklinio varžybų aikštelę, filmo herojus buvo užpultas bjaurių tinklininkų, pargriautas ir.. mirė. Jis būtų jau greitai miręs, bet kaip apmaudu, kad nespėjo tapti čempionu! Bjaurybės danai šitaip neleido laimėti.. Nežinau šio žaidimo taisyklių, kas laimi, kai vienas iš varžovų miršta, bet bijau, kad čempionais tapo danai. Žodžiu, gaila. Bet filmas patiko, užsimaniau pažaisti tą žaidimą.
