Knyga

Ištrauka iš knygos, kurią bandau rašyti.

***

Vakarėliui įsibėgėjus visi dalyviai kažkur išsilakstė, virtuvėje liko tik Alvarezas ir Davidovičius. Pastarasis buvo jau gerokai apgirtęs, kadangi visą vakarą po truputį gurkšnojo alų. Nejauki tyla truko apie penkioliką minučių. Staiga Davidovičiaus veidą nusmelkė ryžtinga veido išraiška. Jis pakilo ir išėjo iš virtuvės. Sugrįžo jis nešinas gauruotu pilku katinu.

Alvarezas buvo priblokštas. Jis čia pragyveno daugiau nei savaitę, bet nei karto nematė jokio katino. O čia pasirodo toks gyveno. Bet kaip.. kaip jis sugebėjo pratūnoti tiek laiko nepastebimas? Negi tai įmanoma?

Davidovičius atrodė, kad perskaitė šias Alvarezo mintis ir linksmai į jas atsakė:

- Stebitės? Jis visą laiką pratūnojo mano kambaryje. Net nebandė išlįsti.

- Ar jis serga? Senas?

- Ne, kuo sveikiausias padaras. Ir dar gana jaunas – jam penkeri metai. Tikras gražuolis, ar ne?

Ir tikrai, katinas atrodė tikrai gražus, kailis labai pūstas. Tik gal kažkiek, vos vos aptriušęs. Ir ta katino veido išraiška.. Ta išraiška..

- Bet kaip.. kaip jis?.. – nebaigė minties Alvarezas.

- Jis dresuotas, - su pasididžiavimu šypsojosi Davidovičius.

- Dresuotas, negi katinus galima dresuoti?

- Kaip negalima? Gal kažkur ir negalima, bet man galima.

- Kaip tai įmanoma? Kokiomis priemonėmis? Suprantu, šunys.. bet katinai?

- Žinai, Alvarezai, aš tau imsiu ir papasakosiu. Tik man reikia dar išgerti, - Davidovičius greitai šaldytuve surado degtinės butelį ir atkimšo jį. Išgėrė vieną taurelę. „Palauk“, - parodė jis. Dar.

- Štai ką aš tau pasakysiu, Alvarezai, - apgirtęs Davidovičius stebėtinai aiškiai tarė žodžius, - nėra didesnio malonumo už valdžios pojūtį. Bet aš tau štai ką pasakysiu, - pasakotojas padarė pauzę, bet akivaizdžiai dėl savo vidinių fiziologinių procesų, - Valdžia valdžiai nelygu. Tu gali valdyti bendruomenę, būti kad ir kaimo pastoriumi. Tu gali būti meras, prezidentas, karalius po velnių! – Alvarezas pagalvojo, kad kalba pasiekė kulminaciją, bet Davidovičius lyg niekur nieko ramiai tęsė, - bet tu valdai tik miestą, valstybę. O šie dalykai yra niekingi, neverti dėmesio. Tu gali valdyti visą pasaulį, bet vis tiek būti bejėgis prieš žmonių masę. Supranti, - Davidovičius kampuotais judesiais šliūkštelėjo skysčio sau į burną, - visa tai niekai.. niekai.. palyginus su galimybe valdyti išdidaus padaro dvasią. Kad ir vieno padaro, vieno katino, netgi tai ir yra esmė, kad vieno. Užteks ir vieno. Nėra didesnio, prasmingesnio malonumo kaip kad tas, kurį patiri iš esmės valdydamas kitą padarą, jo dvasią, jo mintis ir norus. Dvasingą, išdidų, protingą padarą. Tai tikras iššūkis! Aš tai supratau jau seniai. Tai suprasti nesunku. Daug sunkiau yra sugalvoti, kaip tai įgyvendinti. Kokias priemones, kokius įrankius, kokius burtus naudoti? Bepigu dresuoti šunį, tie tai prie to pripratę, jie tai mėgsta, jie tam gimę. Bet kaip su katinu? Tai iš prigimties laisvas gyvūnas, besielgiantis taip, kaip jam pačiam užplaukia. Kaip išdresuoti jį? Žinai, - Davidovičius žagtelėjo ir, atrodo, atpylė šiek tiek degtinės, - aš nesu žiaurus žmogus. Man nepatinka naudoti prievartą, tai šlykštu, primityvu. Tai gadina gyvūną. Aš noriu, kad mano padarėlis būtų autonomiškas, dvasingas, besididžiuojantis savim ir šeimininku. Jis, - Alvarezui pasirodė, kad Davidovičius užmigo žaibiškai užplūdusiu miegu, bet staiga jis vėl prakalbo, - yra išdidus. Tad ką reikia daryti? Tu juk irgi nori tai pabandyti? Ne, nesakau, reikia ir technikos, ne tik teorijos. Bet.. – Davidovičius pamokomai iškėlė smilių, bet neturėdamas kur jį padėti beprasmiškai juo grūmojo, – turi įsidėmėti tris dalykus. Visų pirma – izoliacija. Turi gebėti bet kada atskirti savo gyvūną nuo bet kokio kito žmogaus ar gyvūno. Tegu jis pabūna vienišas. Kai kas nors ateina, tu jį užrakini. Jei nori. Tu vadovauji. Nes kiti žmonės kelia grėsmę. Nuolatinę grėsmę. Jie leidžia jam jaustis laisvam. Be to, labai gerai, kai to gyvūno pasaulyje esi tik tu. Tai turi atrodyti kaip gelbėjimas, tavo gyvūnas turi dėkoti tau už apsaugą, už.. apsaugą ir.. taip toliau, - žagsulys pasidarė pernelyg dažnas, kad Davidovičius galėtų toliau kalbėti, bet išsižagsėjęs jis tęsė, - Antra – tu esi nekritikuojamas. Tavęs negalima kvestionuoti, tu esi visada teisus. Katinas negali prieš tave pakelti letenos. Bet tai turėtų būti įtikinama. Negali protingas, išdidus gyvūnas visiškai atsisakyti agresijos. Tad tu turi kontroliuoti agresiją. Selektyviai. Kartais leisti muštis į valias, o kartais, net jei tai nebūtinai liečia tave, ir kaip tik, kai neliečia tavęs, neleisti priešintis. Praverčia netgi išprovokuotos gatvės muštynės su kiemo katinais. Aišku, čia jau daug kas priklauso nuo technikos, nes tavo naminis gyvūnėlis gali imti ir pabėgti. – Davidovičius su vis dar stebinančiu žodžių aiškumu tęsė, - Trečia – tu turi būti vienintele to gyvūno atrama. Tu duodi meilę, kiti atima. Tad tu šiam, protingam ir išdidžiam gyvūnui turi parodyti, kas jis yra be tavęs. Tu turi sukompromituoti jį jo paties sąmonėje ir pasąmonėje. Tad tu turi jį pažeminti prieš kitus gyvūnus ir žmones. Priversk jį daryti visokias nesąmones, žemink jį, tegu susikompromituoja kitų akyse. Ištepk jį tortu, maudyk aluje – naudok fantaziją. Bet kai jis sugrįš pas tave, tu būsi jo išgelbėtojas, didysis guodėjas. Be tavęs jis yra tiesiog kvanktelėjęs prietranka. Ir ši, trečia dalis sucementuoja pirmas dvi – nesąmonės atriboja tavo gyvūną nuo aplinkinių ir kartu padaro tave nekvestionuojamą, nes tu esi jo vienintelė atrama.

Verta pastebėti, kad katinas per visą paskaitą sėdėjo šalia ant žemės ir beveik nejudėjo, tik įdėmiai žiūrėjo į savo šeimininką.

Davidovičius atrodė kažkiek prasiblaivęs. Nerangiai išsirangęs iš krėslo, jis atsistojo ir tarė:

- Aš jau eisiu, visai nelaiko kūnas, žagt..

Pasiėmęs katiną Davidovičius jau buvo beveik išėjęs, tik tarė:

- Tik nereikia, žagt, persistengti. Juk jūs draugai, jūs mylimieji. Mylėk savo gyvūną, neskriausk visą laiką. Kartais duok jam pasidžiaugti. Iki!

***

Vieną vakarą Alvarezas ėjo link savo kambario, bet jo akis užkliuvo už kažko neįprasto koridoriaus kampe. Jis pažiūrėjo įdėmiau. Jo nustebimui ten, susidėjęs letenas priešais save, stovėjo katinas. Tas pats katinas, kurį matė per vakarėlį prieš keletą dienų. Katinas atrodė dar šiek tiek labiau apšiuręs ir liūdnas. Alvarezui pagailo katino. Jis priėjo arčiau. Katinas pastebimai susitraukė, bet nepabėgo. Alvarezui priėjus dar arčiau atrodė, kad katinas tuoj pašoks ir spruks. Bet nespruko, net kai Alvarezas prikišo jam savo ranką. Katinas pauostė ranką, dar pauostė, lyg susiraukė, bet liko savo vietoje. Alvarezas nejučiomis prilietė katino viršugalvį, katinas sukrūpčiojo. Keistai jautėsi Alvarezas – pats įsijautė į situaciją, kurioje reikėjo kuo mažiau išgąsdinti katiną. Visgi atrodė, kad katinui patiko prisilietimas, lyg ir pradėjo labai tyliai murkti. Staiga pasigirdo kažkoks bumbtelėjimas, lyg kas būtų smarkiai trenkęs durimis. Po šio garso katinas smarkiai linktelėjo į priekį ir po sekundės spruko į kambarį.

Vargšas katinas, galvojo Alvarezas. Atrodytų, kad jis turėtų pabėgti, kai su juo taip baisiai elgiasi.

Naktį puikusis indų plovėjas Alvarezas miegojo saldžiai ir kietai. Visgi miegus kažkas blaškė. Kažkas.. Pro atgyjančią sąmonę prasiskverbė garsai. Riksmai. Alvarezas atsimerkė. Tikrai, riksmai. Kažkas apačioje beprotiškai rėkavo. Greit apsirengęs Alvarezas leidosi žemyn girgždančiais laiptais. Atpažino Davidovičiaus balsą. Jis šūkavo kažką apie išdavystę, apie kaltę, apie savižudybę. Kaip visada naktimis tamsiame koridoriuje Alvarezas įžvelgė tik šalia blankios šviesos koridoriaus kampe išmėtytus batus. Staiga iš vieno kambario atlėkė batas. „Su kuo jis ten kovoja?“ – svarstė Alvarezas. Priėjo arčiau, kad matytų kambario vidų. Jame taip pat švietė blanki lempelė. Vaizdas, kuri pamatė Alvarezas, iš tiesų nustebino. Iš nematomo kambario kampo lėkė batai, kojinės, netgi šachmatų figūrėlės. Tikslas visų šių mėtymų matėsi akivaizdžiai – kėdė, ant kurios sėdėjo ties kiekvienu metimu susitraukiantis katinas. Situacija atrodė keista ne tik dėl daiktų mėtymo, bet ir dėl katino elgesio – jis niekur nebėgo, tiesiog atreminėjo smūgius. Na taip, smūgiai nebuvo labai skaudūs fiziškai. Alvarezas jau norėjo pažiūrėti į kambario gilumą, bet staiga išlindo daiktų mėtytojas – Davidovičius – pagriebė katiną ir, vienu metu bučiuodamas ir tampydamas, nusinešė jį pro koridorių laiptais žemyn, atidarė nedideles dureles nuo kažkokio sandėliuko, grubiai įmetė katiną į vidų, užtrenkė duris ir.. viskas.

- Ten lindėsi už bausmę! Už tai, kad mane išdavei! Supratai? Kaip aš turėjau jaustis, kai taip padarei?? – Įraudęs Davidovičius šluostėsi prakaitą ir drebėjo. Visiškai nepastebėjęs koridoriuje Alvarezo jis grįžo į savo kambarį, užtrenkė duris ir užrakino jas.

Alvarezas gerai įsidėmėjo – sandėliuko durys nebuvo užrakintos. Davidovičiaus kambario durys buvo užrakintos. Gal nueiti pas katiną ir patikrinti, ką jis daro? Bet išgirdęs įniršio kupinus Davidovičiaus riksmus, Alvarezas persigalvojo ir tyliai grįžo į savo kambarį. Prieš užmigdamas dar pagalvojo, kad nė karto negirdėjo, kad katinas kniauktų ar išvis skleistų kokį garsą. Nebent tą tylų tylų murkimą praeitą vakarą.

Kitą rytą Alvarezas miegojo ilgai. Galų gale nusileidęs, apačioje nieko nerado. Jam baigiant valgyti pusryčius, pro koridorių į virtuvę įėjo akivaizdžiai išsiblaškęs Davidovičius.

- Labas rytas, - pasisveikino Alvarezas.

- Labas rytas, - po sekundės atsakė Davidovičius.

- Kaip dienos pradžia? - Mandagus ir draugiškas buvo Alvarezas.

- Aa, gerai, gera pradžia..

- Kaip katinas, - nerūpestingas buvo Alvarezas.

- Aa.. – kažkaip labai jau nuspėjamai sutriko Davidovičius. – Jis gerai, miega.

- Girdėjau kažkokius riksmus vakar naktį.

- Ai, tai gal aš naktį ant ko nors užlipau, nusikeikiau.. – nenoromis atsakė Davidovičius.

- Klausykit pone Davidovičiau, nenoriu žaisti kažkokių žaidimų. Mačiau, kaip vakar įgrūdot katiną į va tą, - Alvarezas šakute parodė į koridorių, - sandėliuką. Kažko labai ant jo pykot.

- Ai.. – Davidovičius akivaizdžiai galvojo, ką atsakyti, - jis, jis.. Čia auklėjimo tikslais, jis padarė blogų dalykų. Bet aš jį išleisiu, mes jau susitaikėm.

- Na žinot, kažkaip keistai atrodo jūsų auklėjimo metodai..

- Klausykit, gal nesikiškit į ne savo reikalus! – pratrūko Davidovičius. – Šiaip tai jūs gyvenat mano name, nuomojatės mano kambarį ir.. ir.. jei nepatinka, galit laisvai keliauti kur nors kitur!

- Aš.. aš.. nenorėjau nieko..

- Užtat aš norėjau. Kuo jums parūpo tas katinas? Jis mano katinas, ką noriu, tą darau. Jei nepatinka mano auklėjimo metodai, nusipirkit savo namą, susiraskit savo katiną ir auklėkit, kaip jums patinka!

Tai pasakęs Davidovičius nusisuko ir patraukė kažkur pro koridorių.

„Velnias, kažkaip čia blogai išėjo“, sielojosi Alvarezas.

***

Praėjus pusvalandžiui po to, kai Alvarezas išgirdo, kaip Davidovičius išeidamas užtrenkė lauko duris, puikusis indų plovėjas atsargiai išėjo į koridorių. Jo galvoje sukosi viena abejonė. Kurį laiką pastovėjęs koridoriaus centre, jis nuėjo link sandėliuko. Durys kaip ir anksčiau buvo neužrakintos. Alvarezas atsargiai atidarė duris. Viduje buvo tamsu, norėdamas ką nors pamatyti jis turėjo uždegti lemputę. Alvarezas tyliai surado jungiklį, įkvėpė oro ir įjungė šviesą. Viduje nieko nebuvo. Šiek tiek pašniukštinėjęs jis užgesino šviesą ir, lyg nieko nebūtų nutikę, užlipo laiptais į savo kambarį.

Kambaryje Alvarezas skaitė knygą apie antrą pasaulinį karą. Praėjus dviem skaitymo valandoms, jis apačioje išgirdo triukšmą. Kažkokie du žmonės garsiai kalbėjosi. Lyg ir Davidovičius. Kurį laiką palaukęs Alvarezas nusileido žemyn. Šiaip nebuvo būtina leistis, bet jam buvo labai įdomu, kas čia vyko.

Apačioje, virtuvėje sėdėjo Davidovičius ir kalbėjosi su kitu nematytu žmogumi. Pamatęs Alvarezą, jis linksmai sušuko ir tarė:

- Susipažink, Alvarezai, čia yra Morta, mes dirbam kartu. Morta, čia Alvarezas.

- Malonu susipažinti, - kiek nejaukiai padavė ranką Alvarezas.

- Labas, - atsakė Morta.

- Net nežinau, kur jūs dirbat.. Tai kur jūs dirbat?

- O, mes dirbam daug kur, ar ne? - Davidovičius nusišypsojo Mortai. Ši nelabai reagavo.

- Aha, tai daug kur.. – Alvarezas dvejojo.

- Taip, tai ten, tai šen. Morta va važiuoja į miesto centrą darbo dienomis, o savaitgaliais čia atvažiuoja. Žinai, čia toks užkampis.. – Davidovičius nutilo. Pajutęs klausiamą Alvarezo žvilgsnį, tarė,- tai Morta dirba miesto valdyboj. Šioks toks darbelis..

Visa ši situacija Alvarezui atrodė šiek tiek keista. Atrodė, kad Mortos nebuvo kambaryje.

- O tai kuo pats, pone Davidovičiau, dirbi?

- Aš.. irgi miesto valdyboj, - dvejojo Davidovičius, - aš daugiausia dirbu pagalbinius darbus.

- Kokius pagalbinius darbus, labai įdomu?

- Tai niekai, - numojo ranka Davidovičius, - renku parašus, dalinu skrajutes, rūšiuoju popierius..

- Oi.. – Alvarezas buvo priblokštas tokio atvirumo.

- Aš pavargau, einu į savo kambarį, - pagaliau prabilo ir Morta.

- Palauk, dar reikia aptarti vieną reikalą, - nesutiko Davidovičius.

Alvarezas pajuto, kad yra nepageidaujamas. Bet nusprendė likti virtuvėje. Galų gale skrajučių dalinimas nėra kažkokia slapta miesto valdybos veikla. Galų gale, planavo papietauti.

Davidovičius lyg ir susierzino dėl tokio Alvarezo poelgio, bet rado sprendimą:

- Tai tada einam į kambarį, aptarsim.

- Tai jei jau pradėjai, tai pabaik čia, kam dabar neštis tuos darbo reikalus į kambarį? – netikėtai paprieštaravo Morta.

- Tai gerai.. – numykė Davidovičius. – Aš noriu paprašyti, kad daugiau nesiųstum tų laiškų į prokuratūrą.

- Kokių laiškų, - nustebusiu balsu paklausė Morta, - kokių laiškų?

- Na visų..

- Kaip tai visų?.. Tai juk mano darbas, turiu informuoti įtartinus atvejus.

- Taip, bet.. – užtrigo Davidovičius.

- Nesuprantu tavo noro. Nesąmonė kažkokia.

- ...

Davidovičius nutilo. Atrodė, kad plokštelė užstrigo. Alvarezas net atsargiai atsisuko, kad pamatytų, kaip tai atrodo. Davidovičius buvo beraustąs, bet staiga atsistojo ir išėjo. Morta liko sėdėti.

- Ai, vienas vargas man su juo, - atvirai kalbėjo Morta. – Radau jam tą vietą, bet po truputį vis keistesni jo prašymai, - atsiduso.

Po kelių sekundžių ji atsistojo bei išėjo pro koridorių į lauką.

Pro lauko langą Alvarezas matė, kaip Morta rūkė. Ir kažką kalbėjo. Atrodė, kad net verkė. Bet ne, turbūt neverkė. Nejučia, stebėdamasis savo drąsa, Alvarezas irgi išėjo į lauką. Morta pamatė Alvarezą, bet nelabai atkreipė dėmesį.

- Jūs irgi parūkit, - paklausė ji.

- Ne, aš nerūkau. Šiaip, pakvėpuot oru.

- Aha, o aš pakvėpuot dūmais. Bet nuo manęs ir jums oro nedaug teks, - nusišypsojo rūkalė.

Kelias minutes jie taip ir stovėjo – Morta intensyviai rūkė, o Alvarezas intensyviai gaudė gryno oro likučius.

- Žinot, norėjau kai ko paklausti, - nedrąsiai pradėjo Alvarezas.

- Klausau.

- Nenoriu kištis į svetimus reikalus, bet anądien mačiau jo, - Alvarezas, lyg užmiršęs vardą, rodė į namo vidų, - Davidovičiaus katiną.. Jis toks vargšas, toks nuskriaustas atrodė..

- Palaukit?.. Kaip jis jums prisistatė? Davidovičius?? – nustebusi šypsojosi Morta.

- Na, taip.. o kas negerai? – Sutriko Alvarezas.

- Nieko, nieko, - krizeno Morta, - jei jau taip prisitatė, tai tebūnie.

- O kaip jį vadinti, kaip jūs jį vadinat? – Pasimetęs klausė Alvarezas.

- Ne, nieko, jei jau taip prisistatė, tai tebūnie.

- Na gerai.

- O dėl katino, tai nežinau. Velniop tą katiną, man jis nerūpi. Čia jo katinas. Koks šuo, toks ir šeimininkas. – Morta numetė cigaretės nuorūką, atsisveikindama pliaukštelėjo Alvarezui per petį ir grįžo į namą.

Alvarezas dar kurį laiką pakvėpavo dūmais ir grįžo į namą.

***

Morta išvažiavo. Davidovičius ir Alvarezas liko. Katinas neatsirado. Alvarezas pagalvojo, kad keista, kad dar nežino katino vardo. O gal tai katė? Bet svarbiau tai, kur jis yra. Reiktų paklausti paties Davidovičiaus, bet pastaruoju metu jis labai keistai elgėsi, o dar tas jo išpuolis tą kartą.

Šiandien Davidovičius visą dieną buvo užsidaręs savo kambaryje ir krapštėsi. Taip, krapštėsi. Taip Alvarezas galėjo apibūdinti iš kambario sklidusius garsus. Davidovičius išlindo tik vakare, kai Alvarezas virtuvėje tepėsi vakarinius sumuštinius priešmieginiam skaitymui. Davidovičius atrodė tikrai labai keistas – susivėlęs (net antakiai buvo susivėlę), susitraukęs ir įtariai primerkęs akis. Ir šiaip atrodė kaip reikiant trenktas, netgi groteskiškas. Atrodė kaip aktorius, kuris kažką nevykusiai parodijavo. Taip sėlindamas jis po truputį artinosi prie Alvarezo virtuvėje. Paskui Davidovičių iš jo kambario nusklido kažkoks keistas kvapas. Ne šlykštus, bet ir nemalonus. Kažkur šį kvapą Alvarezas jau buvo uodęs.. Apmąstymus nutraukė prisėlinęs Davidovičius. Kelias sekundes jis stovėjo ir žiūrėjo į Alvarezą. Staiga Alvarezas labai išsigando, kadangi ant savo rankos pajuto labai šaltą Davidovičiaus ranką. Išsigandęs jis nesąmoningai ją trūktelėjo, bet rankos ištraukti nepavyko. Davidovičius vis dar žiūrėjo į Alvarezą. Staiga stumtelėjo laikytą ranką ir sušuko:

- Nejaugi tikėjaisi, kad nepastebėsiu??

Alvarezas apstulbęs negalėjo pratarti nė žodžio.

- Kaip tu galėjai?

- Kkas?..

- Tu bjaurus įnami!!

- Aš..

- Kodėl palikai duoninę atidarytą? Ir spintelę! Kokia čia netvarka! Nelįsk, aš sutvarkysiu!

Alvarezas, jausdamasis labai nejaukiai, susilenkęs sėdėjo prie stalo, o Davidovičius sukinėjosi ir nelabai efektyviai tvarkė virtuvę. Alvarezas pirmą kartą matė jį tokį. Paprastai viską sutvarkydavo Alvarezas, netgi Davidovičiaus paliktą netvarką. Bet dabar Davidovičius atrodė ne juokais susirūpinęs virtuvės tvarka. Po penkiolikos minučių tvarkymosi viesulas nurimo ir nusileido ant kėdės šalia Alvarezo. Jis atrodė visiškai nusiplūkęs, kone drebantis.

- Man reikia energijos dabar. Galiu valgyti? – Davidovičius parodė į vieną iš Alvarezo sumuštinių.

- Ggerai, - raminosi Alvarezas.

Davidovičius godžiai pagriebė sumuštinį ir pradėjo valgyti.

- Aš aatsiprašau už netvarką.. nenorėjau, kad.. – tarė Alvarezas.

- Ai, niekai, - numojo laisvąja ranka Davidovičius. – Aš nesu toks pedantas, tiesiog norėjau susitvarkyti. Aš tik pajuokavau, dėl tų žodžių, - ramiai valgė sumuštinį ne-toks-pedantas.

- Nu gerai, - nelabai tikėjo Alvarezas.

Po kelių minučių Davidovičius atrodė visai ramiai, netgi plaukai nebebuvo tokie pasišiaušę. Alvarezas įsidrąsino ir paklausė:

- Norėjau paklausti.

- Rėžk, - kaip įmanoma padrąsinamai tarė Davidovičius.

- O kur yra tas katinas? Žinau, ne mano reikalas, bet..

- Ai, jis gi pas mane kambaryje, tuoj atnešiu, - Davidovičius stodamasis nekantriai prikišo valgytą sumuštinį Alvarezui. Šiam nespėjus jo pagriebti sumuštinis nusivertė ant stalo, o Davidovičius jau buvo pusiaukelėje link savo kambario.

Po kelių sekundžių jis grįžo nešdamasis katiną. Katinas atrodė gražus, mielas. Davidovičius drąsiai padėjo jį ant stalo, tarp sumuštinių. Alvarezas jau norėjo vyti katiną, bet susilaikė pagalvojęs, kad katinui ir taip gyvenimas nemielas. Gyvūnas šniukštinėjo sumuštinius, trupinius, stalo kraštus.

- Mielas ar ne?

- Aha, labai gražus, - Alvarezo ranka nerimo norėdama ryžtis katiną paglostyti.

- Jis toks geras, aš labai jį myliu. Atiduočiau savo visą gyvenimą dėl jo. Nežinau, ką daryčiau, jei jam kas atsitiktų. Jis yra mano gyvenimo šviesulys, mano gyvenimo nerimas, laimė ir valios šaltinis.

Alvarezui nespėjus apsvarstyti šių keistų žodžių, Davidovičius pašoko nuo kėdės ir smagiai užvožė katinui per sprandą tuo metu, kai šis lipo ant gretimos kėdės. Katinui nulėkus ant žemės jis ramiai paaiškino, labiau Alvarezui nei katinui:

- Negalima lipti ant kėdės, kai aš neseniai ją nuvaliau. Prineši purvo nuo žemės.

Katinas susitraukęs nedrąsiai šniukštinėjo grindų objektus.

- Ir nebūk toks susitraukęs, kaip negražu. Padorus katinas turi mokėti elgtis, - atrodė, kad Davidovičius ruošėsi dar kažkaip nuskriausti gyvūnėlį, ir Alvarezas ruošėsi kažką daryti. Bet katinas nubėgo į koridorių, ir jo nebesimatė.

- Tai kaip darbas, Alvarezai? – lyg niekur nieko paklausė Davidovičius.

- Gerai, tas pats per tą patį. Žinote, indai, tekstai, indai, tekstai.

- Viskas ratu, - šypsojosi Davidovičius.

- Taip, panašiai, - Alvarezas jau ieškojo dingsties eiti į savo kambarį.

- Taip, sunkus tas darbas. Aš anksčiau galvojau dirbti kur nors, bet nusprendžiau, kad tam reikia daugiau energijos nei aš turiu. Tai dabar padedu Mortai. Aš kaip ir konsultuoju ją.

- Kokiais klausimais?

- Na.. galima sakyti, kad aš atsakingas už jos kūrybinę veiklos dalį. Tiesiog aprūpinu ją orginaliomis idėjomis ir sprendimais. O jūsų darbe taip pat reikia kūrybingumo?

- Na taip, kad nugremžtum pridžiūvusį padažą kartais tikrai prireikia originalių sprendimų.

- Jau įsivaizduoju, kaip jūs slepiat nuo viršininko tuos priskretimus. Lygiai taip pat kaip slepiat teksto stiliaus neatitikimus savo kito viršininko skoniui. Tekstas turi būti švarus kaip išplauta lėkštė. O juk indų plovimas tuo ir skiriasi nuo meno, kad turi atitikti vieną vienintelį standartą – šiuo atveju nieko buvimą.

- Na iš indų nešvarumų meno aš nesiruošiu daryti.

- Šiais laikais tokių žmonių atsirastų, - šypsojosi Davidovičius.

- Na taip, - šypsena atsakė Alvarezas.

Pakalbėję dar dešimt minučių jie išsiskyrė – Davidovičius nuėjo ieškoti katino, o Alvarezas nusinešė sumuštinių likučius į savo kambarį. Tik šiltai gulėdamas lovoje Alvarezas prisiminė, kad prieš išeidamas nesutvarkė virtuvės stalo. Norėjo keltis ir eiti, bet labai tingėjo ir nejučia užmigo.

***

Čia yra dalies įrašo, publikuoto 25.01.2016 (pavadinimu "Katinas"), pirminė versija. Anksčiau publikuotas įrašas atsirado iš čia pateikto teksto. Jei kada šita knyga bus parašyta, tai čia esantis tekstas greičiausiai neįeis į knygą.

Alvarezas buvo priblokštas. Negi tai įmanoma?

- Štai ką aš tau pasakysiu, Alvarezai, - apgirtęs Davidovičius stebėtinai aiškiai tarė žodžius, - nėra didesnio malonumo už valdžios pojūtį. Bet aš tau štai ką pasakysiu, - Davidovičius padarė pauzę, bet akivaizdžiai dėl savo vidinių fiziologinių procesų, - Valdžia valdžiai nelygu. Tu gali valdyti bendruomenę, būti kad ir kaimo pastoriumi. Tu gali būti meras, prezidentas, karalius po velnių! – Alvarezas pagalvojo, kad kalba pasiekė kulminaciją, bet Davidovičius lyg niekur nieko ramiai tęsė, - bet tu valdai tik miestą, valstybę. O šie dalykai yra niekingi, neverti dėmesio. Tu gali valdyti visą pasaulį, bet vis tiek būti bejėgis prieš žmonių masę. Supranti, - Davidovičius kampuotais judesiais šliūkštelėjo skysčio sau į burną, - visa tai niekai.. niekai.. palyginus su galimybe valdyti žmogaus dvasią. Kad ir vieno žmogaus, netgi tai ir yra esmė, kad vieno. Daug žmonių nesuvaldysi, nebent nori savo Šiaurės Korėjos. Bet užteks ir vieno. Nėra didesnio, prasmingesnio malonumo kaip kad tas, kurį patiri iš esmės valdydamas kitą žmogų, jo dvasią, jo mintis ir norus. Dvasingą, išdidų, protingą žmogų. Tai tikras iššūkis! Aš tai supratau jau seniai. Tai suprasti nesunku. Daug sunkiau yra sugalvoti, kaip tai įgyvendinti. Kokias priemones, kokius įrankius, kokius burtus naudoti? Žinai, - Davidovičius žagtelėjo ir, atrodo, atpylė šiek tiek degtinės, - aš nesu žiaurus žmogus. Man nepatinka naudoti prievartą, tai šlykštu, primityvu. Tai gadina žmogų. Aš noriu, kad mano žmogus būtų autonomiškas, dvasingas, besididžiuojantis idėja ir vertybėmis. Jis, - Alvarezui pasirodė, kad Davidovičius užmigo žaibiškai užplūdusiu miegu, bet staiga jis vėl prakalbo, - yra išdidus. Tad ką reikia daryti? Tu juk irgi nori tai pabandyti? Ne, nesakau, reikia ir technikos, ne tik teorijos. Bet.. – Davidovičius pamokomai iškėlė smilių, bet, neturėdamas, kur jį padėti, beprasmiškai juo grūmojo. – turi įsidėmėti tris dalykus. Visų pirma – izoliacija. Turi gebėti bet kada atskirti savo žmogų nuo bet kokio kito žmogaus. Nes kiti žmonės kelia grėsmę. Nuolatinę grėsmę.  Be to, labai gerai, kai to žmogaus pasaulyje esi tik tu. Tai turi atrodyti kaip gelbėjimas, tavo žmogus turi dėkoti tau už apsaugą, už.. apsaugą ir.. taip toliau, - žagsulys pasidarė pernelyg dažnas, kad Davidovičius galėtų toliau kalbėti, bet išsižagsėjęs jis tęsė, - Antra – tu esi nekritikuojamas. Tavęs negalima kvestionuoti, tu esi visada teisus. Bet tai turėtų būti įtikinama. Negali protingas žmogus visiškai atsisakyti kritikos. Tad tu turi kontroliuoti kritiką. Selektyviai. Viena leisti kritikuoti į valias, o kita, net jei tai nebūtinai liečia tave, ir kaip tik, kai neliečia tavęs, neleisti kritikuoti. Aišku, čia jau daug kas priklauso nuo technikos, nes tavo žmogus gali imti ir pabėgti, išslysti. – Davidovičius su vis dar stebinančiu žodžių aiškumu tęsė, - Trečia – tu turi būti vienintele to žmogaus atrama. Tu duodi meilę, kiti atima. Tad tu šiam, protingam ir išdidžiam žmogui turi parodyti, kas jis yra be tavęs. Tu turi sukompromituoti jį jo paties sąmonėje ir pasąmonėje. Tad tu turi užtvindyti jo mintis ir žodžius nesąmonių lavina. Tegu jis kartoja tavo ekstravagantiškas idėjas, tegu kompromituoja save kitų akyse. Bet kai jis sugrįš pas tave, tu būsi jo išgelbėtojas, didysis guodėjas. Be tavęs jis yra tiesiog kvanktelėjęs prietranka. Ir ši, trečia dalis sucementuoja pirmas dvi – nesąmonės atriboja tavo žmogų nuo aplinkinių ir kartu padaro tave nekvestionuojamą, nes tu esi jo vienintelė atrama.

Davidovičius atrodė kažkiek prasiblaivęs. Nerangiai išsirangęs iš krėslo, jis atsistojo ir tarė:

- Aš jau eisiu, visai nelaiko kūnas, žagt..

Davidovičius jau buvo beveik išėjęs, tik tarė:

- Tik nereikia, žagt, persistengti. Juk jūs draugai, jūs mylimieji. Mylėk savo žmogų, neskriausk visą laiką. Kartais duok jam pasidžiaugti. Iki!

Scanorama

Aprašiau Scanoramos filmus, kuriuose buvau per šių metų Scanoramą. Kad būtų įdomiau, juos sureitingavau nuo mažiausiai patikusio iki labiausiai patikusio. Taigi, pradedu nuo mažiausiai patikusio.
11. ATMINTIES TRUPINIAI.
Kaip girdėjau per filmo pristatymą, tai yra pirmasis režisieriaus filmas, tipiškai britiškas - sklandantis tarp dokumentikos, realybės ir fantazijos. Ką gi, filme tikrai susipynė realybė su fantazija. Filmo herojus prarado atmintį ir prisiminė tik fragmentus iš buvusio gyvenimo. Dabarties realybės motyvai jam primindavo praeitį, bet niekaip nepavyko prisiminti visko iki galo. Tai jį labai nervino, tad jis panaudojo 8.5 mln svarų kompensaciją, kad atkurtų savo buvusią realybę. Jis tai padarė iki smulkmenų atkurdamas savo prisiminimus ir bandė visais kūno pojūčiais prisiminti praeitį. Galų gale viskas pradėjo krypti vis beprotiškesne linkme, kol buvo įvykdytas tikras banko apiplėšimas, kurio metu herojus iššaudė aktorius. Praeitis jį pasivijo, jis greičiausiai viską prisiminė ir buvo laimingas. Nežinia, kuo viskas baigėsi, net nežinia, kas iš tikrųjų įvyko, o kas tiesiog buvo prisiminta. Nežinia, ar buvo tas banko apiplėšimas, ar nebuvo.
Filmas gal ir neblogas, bet kartais atrodė tiesiog fantastiškas, demonstruojantis, kad už neribotą kiekį pinigų galima nusipirkti viską, net žudyti ir plėšti bankus. Nusipirkti praeitį. Kažkaip tas beprotiškas, bejausmis, bekompromisinis (net katės turėjo jam paklusti, jei nepakluso, tai reikėjo daugiau kačių) bandymas atkurti prisiminimus atrodė kažkiek nerealistiškas, neleidžiantis identifikuotis. Nesakau, kad nesvarbu prisiminti, bet juk tai galima daryti ir ne tokiomis beprotiškomis priemonėmis, po truputį. Ir tai būtų ne ką mažiau efektyvu.
10. NAUJAS PASAULIS.
Šis filmas buvo sudarytas iš trijų istorijų. Jos kiekviena buvo skirtingai įdomios. Pirmoji apie revoliucionieriaus žmoną, kuri jį paliko. Įdomus buvo jos vidinis ir išorinis konfliktas - ją visi sveikino kaip šaunaus Baltarusijos revoliucionieriaus žmoną, o ji pati jo nemėgo, galbūt netgi nuo jo skaudžiai nukentėjo. Kitoje istorijoje buvo žmogus grįžęs iš karo, dėl to dabar jautėsi blogai, greičiausiai turėjo PTSD. Jo problemos nebuvo aiškiai išreikštos, jis susierzindavo dėl visokių konfliktinių situacijų, norėjo mesti darbą ir muštis. Istorijos pabaigoje jis buvo parodytas miške, laikantis šautuvą. Nežinia, ką jis padarė. Trečioje istorijoje buvo trans, buvęs vyras, kuriam jo tėvas atvežė jo vaiką. Jam/jai tas vaikas patiko, bet kažkaip nesiryžo vaiko pasiimti, gal dėl savo tėvo, kuris atvežė vaiką ir kurį prisiminė su didele nuoskauda, kadangi vaikystėje ir paauglystėje patirdavo iš jo prievartą ir patyčias. Patyčios ir prievarta nesibaigė ir dabarties laikais, bet galų gale viskas baigėsi gerai, kadangi pats vaikas pasakė "gali būti mergaitė, jei nori".
9. SVETIMI NAMAI.
Filmas apie Gruzijos karo pabėgelių šeimą, kuri iš sostinės pabėgo į kaimą. Visgi, gyvenimas ramus nuo to nepasidarė, kadangi aplinkui slankiojo militarizuotas prižiūrėtojas, įtarūs kaimynai ir vienatvė. Bet labiau trukdė kažkas kita (šiuo atžvilgiu labiausiai šeimos tėvui) - kažkokia žiauri depresija, kuri atsirado iš karto po karo zonos palikimo. Kaip kad jis pastebėjo, iš karto užslinko kažkoks tarpusavio susvetimėjimas, beprasmybės jausmas. Tad progai pasitaikius šeimos tėvas perkraustė šeimą atgal į miestą. Matyt, dabar atsiras gyvenimo prasmė. Tad traumavę įvykiai, nors fiziškai atitolę, nepaliko šeimos, jie buvo jų viduje. Ir be jų fizinio pavidalo jie nebegalėjo gyventi. Aišku, tik ne šeimos mažasis sūnus, kuriam visai gerai buvo kaime, čia jis buvo susiradęs draugę.
Filmas gerai atskleidžia, kaip traumuojantys įvykiai pasiveja traumuotus žmones ir jie nebegali gyventi kitaip, ramybėje, taikoje. Nežinia, kaip jausis šeima karo zonoje, nežinia, ar atsiras gyvenimo prasmė. Gal atsiras, bet atsiras ir baimė, nerimas, siaubas.
8. NEPALAUŽIAMIEJI.
Filmas apie buvusį kareivį, kuris prarado kojas ir susirado draugę baleto šokėją. Buvęs kareivis karštligiškai norėjo grįžti į karą, net turėdamas kojų protezus ir sunkiai paeidamas. Bet visgi, atrado gyvenimo laimę ramybėje ir meilėje. Ir viskas baigėsi gerai, kaip kad ir vadinasi šio filmo rubrika.
7. AKMENINĖ ŠIRDIS.
Ilga tragiška istorija apie du vaikus, iš kurių vienas buvo gėjus ir dėl to labai kentėjo bei slėpė savo paslaptį nuo homofobo tėvo. Galų gale, po daugybės nuotykių, patyčių, meilės šis vaikas neatlaikė ir pabandė nusižudyti. O kai pabandė ir nepavyko, visas miestelis sužinojo, dėl ko jis bandė nusižudyti. Tad situacija dar pablogėjo. Filmas pasibaigė istorijai ne visai pasibaigus, bet bent jau dėl tėvų skyrybų vargšas vaikas galbūt išvengs savo tėvo. Filmas apie vaikų draugystę, apie palaikymą sunkiais momentais, ir neviltį negalint padėti, turint per mažai galios prieš suaugusiųjų pasaulį.
6. KLAMPYNĖ.
Filmas apie paauglę merginą, kuriai tuoj turėjo sueiti 18 metų, ir jos mažesnį brolį. Kadangi po jų globotinės močiutės mirties jie būtų išsiųsti į vaikų namus, tai vaikai nuslėpė mirtį, palaidojo močiutę ir gyveno iš močiutės pensijos savarankiškai ir nepriklausomai. Kažkur Londone gyveno vaikų mama. Išaiškėjus vaikų paslapčiai, mergina pabėgo į Londoną ir susitiko su mama, ir paprašė grįžti. Po to, kai naujas mamos vyras ją griežtai pašaukė ateiti, ji atsisakė ir apsiverkė. Mažasis brolis pateko į vaikų namus, o mergina tapo suaugusia ir gyveno savarankiškai.
5. LELIJŲ TAKAS.
Filmas, kurio metu mama savo vaikui sekė baisią pasaką apie smurtą ir išnaudojimą. Tada paaiškėjo, kad pasaka paremta tikrais įvykiais, ir pagrindinė auka pasakoje yra pati mama. Vaikas suprato mamą, jos skausmą ir padėjo simboliškai atsikratyti visų su baisia patirtimi susijusių daiktų. Viskas sudegė ir buvo geriau. Po filmo iškyla moralinė dilema - ar reikia 7 metų vaikui pasakoti tokius baisius dalykus? Kokia to alternatyva? Nepasakojusi ir nepabuvusi atvira, mama visą laiką būtų atsiribojusi nuo vaiko, jaustų atskirtį, negalėtų juo pasitikėti. Net jei ir sugebėtų gyventi su šia paslaptimi, tai vaikas vistiek jaustųsi nesaugiai, nes matytų, kad mamai yra kažkas negerai, kažkas ją gąsdina. O nežinoma baimė yra baisesnė už žinomą. Tad po pasakos geriau buvo ir mamai, ir vaikui. Manau, kad jie bus labai artimi vienas kitam likusį laiką. O ne svetimi priešingu atveju.
4. NEPAŽĮSTAMOJI.
Filmas apie gydytoją, kuri iš pradžių atrodžiusi labai arogantiška ir bjauri, niekinanti ir atsiribojanti nuo savo pacientų, patyrė labai nemalonų įvykį - dėl jos sprendimo neatidaryti durų buvo nesuteiktas prieglobstis persekiojamai moteriai, kuri vėliau rasta negyva. Gydytoja labai susinervino, pradėjo jausti labai didelę sąžinės graužatį. Dėl to atsisakė prestižinio darbo ir pasiliko dirbti prasčiokų klinikoje, kurioje jai buvo ir grasinama, ir smurtaujama. Apsigyveno klinikoje visai parai, kad tik nepražiopsotų kokio kito skambučio. Taip pat ji pradėjo tirti moters mirties aplinkybes. Taip susidūrė su nusikalstamu pasauliu, sužadino kai kurių žmonių sąžinės graužatį, bet elgėsi labai drąsiai. Galų gale nusikaltimo kaltininkai patys sąžinės vedami jau prisipažino ir paskambino policijai.
Filmas apie labai šaunų ir drąsų žmogų, kuris pasimokė iš savo klaidos (kuri net nebuvo labai didelė klaida), iš savo bjauraus elgesio, kuris galų gale įveikė sąžinės savo sąžinės graužatį savo šauniu elgesiu.
3. VILIS PIRMASIS.
Filmas apie žmogų, kuris iki 45 metų pragyveno su savo depresiškais tėvais ir po brolio dvynio mirties nusprendė persikraustyti į savo atskirą būstą. Patyrė, kas yra bjaurūs apsimetėliai draugai, pats pabuvo bjaurus draugas, pagalvojo apie savižudybę, bet galų gale įveikė savo gedulą pasikalbėdamas su savo naujo gyvenimo draugu.
Filmas kartu ir liūdnas, ir linksmas. Už tariamo linksmumo ir juokingumo, slypėjo didelis liūdesys, gedulas ir neviltis. Bet jis praėjo pripažinus realybę.
2. KELIONĖ Į MĖNULĮ.
Labai baisus filmas apie žiaurų vaikų išnaudojimą Danijos vaikų namuose. Filmas paremtas pagal tikrus įvykius buvusius Danijoje prieš keliasdešimt metų. Labai graudus filmas, kuriame vaikai susiduria su siaubingais dalykais ir negali nieko padaryti, kadangi juos daranti įstaigą yra "be dėmelės" kaip buvo dažnai sakoma. Parodoma, kaip apsimestinis pareigingumas ir rūpinamasis vaikais gali būti siaubingus dalykus įgalinanti sąlyga. Po filmo buvo parašyta, kad dabar ta įstaiga yra atsinaujinusi ir turi puikią reputaciją. Man iš filmo paaiškėjo vienas dalykas - puiki reputacija yra blogas kriterijus tokioms įstaigoms vertinti. Tai yra labai žalingas kriterijus. Tiesą sakant puikios reputacijos įstaiga turėtų būti kuo labiausiai įtarinėjama blogais dalykais ir labai tikrinama. Visi įstaigos kriterijai turi būti dabartyje.

1. MILŽINAS.
Šis filmas mane kažkodėl labiausiai sunervino. Jis buvo apie švediško tradicinio žaidimo, trimačio kerlingo, žaidėją, kuris dar ir turėjo kažkokią fizinę ligą, dėl kurios atrodė kitaip nei kiti žmonės. Jau filmo eigoje paaiškėjo, kad jis greit mirs. Nepaisant trukdžių, jis išpildė savo svajonę - dalyvavo savo mėgstamo žaidimo šiaurės šalių čempionate. Ten jų finale laukė šio žaidimo asai danai, kurie labai didžiavosi ir labai nervinosi dėl šio žaidimo. Filmo herojus su savo draugu žaidė labai nuostabiai, jau būtų įveikę tuos danus, bet po nesusipratimo, kurį sukėlė danai, numetę rutulį į šalia vykusių tinklinio varžybų aikštelę, filmo herojus buvo užpultas bjaurių tinklininkų, pargriautas ir.. mirė. Jis būtų jau greitai miręs, bet kaip apmaudu, kad nespėjo tapti čempionu! Bjaurybės danai šitaip neleido laimėti.. Nežinau šio žaidimo taisyklių, kas laimi, kai vienas iš varžovų miršta, bet bijau, kad čempionais tapo danai. Žodžiu, gaila. Bet filmas patiko, užsimaniau pažaisti tą žaidimą.

Psichozės Labirintas

Ką gi, buvau nuėjęs, tai yra, įlindęs į Psichozės Labirintą Vilniaus Dailės Akademijoje (berods, jį dar galima aplankyti rytoj). Pabandysiu papasakoti savo įspūdžius.

Psichozės labirintas yra interaktyvi meninė instaliacija, kuria siekiama jos dalyviams perteikti, kas yra psichozė ir kaip jaučiasi žmonės, ją patiriantys. Taisyklės paprastos - reikia lįsti į tokį medžiagomis apkabinėtą labirintą ir siauru takeliu, tarp dviejų medžiagų, lįsti gylin. Pakeliui turėtų apimti jausmas, kad patiriate psichozę, o pasiekus vieną iš penkių tikslų - labirinto kambarius - jau visai turėtų ištikti kažkas nenupasakojamo. Paskutinis, penktas kambarys nepaprastas, nes jis baltas, ir šiaip jis yra centre.

Kai priėjau prie labirinto, tai mane priėmė labirinto darbuotoja ir pradėjo tyliai aiškinti labirinto subtilybes. Tikrai atrodė, kad buvo rastas kažkoks slaptas įėjimas į mažosios Julie smegenis ir kad bus galima slapta į jas įsibrauti. Prieš ryžtantis tokiam neapgalvotam žingsniui, kaip lindimas į šį labirintą, buvau paklaustas, ar neturiu epilepsijos, kadangi bus daug mirksinčių šviesų. Tokių problemų neturėjau. Visgi, daugiausia juoko man sukėlęs visos šios pramogos aspektas buvo galimybė/reikiamybė užsidėti baltą chalatą prieš lendant į tą nežinią :D Įdomu, kiek tai padeda įsijausti į ligonį? Nes kažkaip keista yra vilkėti baltą chalatą, tai yra, būti daktaru, psichiatru ir tuo pačiu bandyti suprasti pacientą, ir dar pacientą su psichoze. Kažkoks jau labai naivus ir geras požiūris į psichiatrus. Taigi palaukiau, kol išlįs tuo metu klaidžioję smegenų tyrinėtojai (jų vienu metu labirinte gali būti daugiausia trys) ir buvau įleistas į labirintą. Prisipažinsiu, kad prieš lįsdamas patyriau prieštaringus jausmus - viena vertus buvo juokinga, kita vertus, bijojau kaip reikiant įstrigti psichozės labirintuose

Lįsti buvo sunku, praėjimas siauras. Bet šiaip nieko tokio. Kartais labai įkyriai mirkčiojo šviesos, skambėjo kažkokie tai nebaisūs balsai. Stumdydamas užuolaidas priėjau pirmąjį kambarį. Ten labai intensyviai mirkčiojo šviesos ir skambėjo balsai. Kol kas nebaisu. Lindau tolyn, sunkios užuolaidos, nervino. Pasiekiau vieną po kito kambarius. Viename iš jų buvo pakabintos ausinės. Balsas liepė jas užsidėti. Aš, kaip naivus psichozės naujokas, lengvai pasidaviau šiam paliepimui ir užsidėjau. Laukiau, laukiau, kol išgirsiu ką, lyg išgirdau, bet gal ne per ausines? Kitame kambaryje šaižiai rėkavo balsai, mirkčiojo šviesos, kambario kampe mačiau save patį. Na ir tada prasidėjo. O prasidėjo neurozė, ne psichozė. Vieną po kito sutikau kolegas labirinto lankytojus. Patyriau socialinį kontaktą ir nesusipratimus, kai reikėjo apsispręsti, kur toliau eiti, kai priekyje pamatydavau draugiškai besišypsantį kaimyną. Gal kažkiek ir būtų baisu aptikus tamsiai apsirengusį paslaptingą klajūną (vienas buvo be chalato), bet tie balti chalatai kažkaip išdavikiškai ir neurotiškai atrodė. Įsivaizduoji, klaidžioji po psichozės apimtas smegenis, jau pradedi patirti psichozę, o ten už kampo psichiatras lenda. Kokia čia psichozė?? O dar kai reikia laukti eilėje prie baltojo kambario, kol kolega bando susikaupti psichozei? Na, galų gale apėjau viską atgal ir grįžau į sveikųjų pasaulį. Jaučiausi kažkaip nejaukiai, kai buvau apipiltas klausimais apie tai, kokie mano įspūdžiai.

Pabaigoje gavau užpildyti anketą, kurioje buvo klausiama tokių dalykų kaip: ar jautėtės, kad jus seka (mane tikrai sekė kolegos tyrinėtojai), ar jautėte keistus pojūčius, ar buvo karšta, ar buvo šalta, kaip jautėtės, kai paskambinote pakabintu varpeliu, o jis neskleidė jokio garso, kaip jautėtės, kai balsas liepė užsidėti ausines ir t.t.

Na man buvo linksma, bet psichozės nepajutau. Kaip sakiau, labiau, neurozę. Nors išvengus susidurimo su kolegomis, galbūt pavyktų geriau susikaupti psichozei. Labirinto kūrėjams rekomenduočiau paklausyti ir panaudoti šią dainą kitam kartui: 

Kriaušių pyragėliai su levandomis

„Išėjus į lauką po kino seanso iš tiesų kažkaip vėjas maloniau glosto skruostus, saulė šviečia ryškiau, garsiau girdisi lapų šiurenimas. Nors ir trumpalaikis, vis dėlto, manau, pozityvus filmo poveikis.“

Taip apie filmą "Kriaušių pyragėliai su levandomis" teigia bernardinai.lt. O aš filmo metu ir po filmo pasijutau labai piktu, nekenčiančiu pasaulio, suirzusiu žmogumi. Netgi gerokai skaudėjo galvą po filmo. Man gyvenimas rodėsi niūrus ir beprasmiškas, kadangi žinojau, kad šis filmas rodomas daugybei žmonių, kad jie filmo metu juokiasi, jiems tikrai po seanso saulė švietė ryškiau.

Bet dabar apie filmą. Filmo siužetas yra labai, tiesiog neįtikėtinai labai paprastas. Tiesiog klasika, nieko naujo neprigalvota. Nusivylusi kriaušių ūkio moteriškė po vyro mirties niekaip neranda būdų kaip prikelti ūkį. Jau ruošiasi viską išpardavinėti, bet netikėtai gatvėję partrenkia "keistuolį". Šis padarytas taip, kad jau tikrai nesinorėtų su juo identifikuotis, o norėtųsi tikrai objektifikuoti - jis žeria visai ne į temą pirminius (oho, kaip originalu) skaičius, demonstruoja sinestezijos požymius, pasirodo labai mėgstantis daiktų išdėstymo tvarką ir kita. Padaro ir kai ką daugiau - nuhakina vietinio baro gaisro apsaugos sistemą, išgelbėja moteriškės ūkį nuo šalnų, perveda moteriškei pinigus iš skolininkų. Tiesiog šaunus žmogus. Tad galų gale visa šeima įsimyli šį keistuolį ir nori jį turėti namuose. Kiek naudos jis atneša, gal ir ūkį išgelbės savo šiuo savitu elgesiu šiame savitame filmo kūrėjų pasaulyje. Šiek tiek pasireiškia pikti psichiatrai, kurie nori uždaryti vargšą aspergerį į instituciją, bet man pasirodė, kad jie buvo skirti tam, kad išryškintų, kokie geri yra tie gerieji filmo herojai.

Viso filmo metu jaučiau, kad su šiuo aspergeriu elgiamasi būtent kaip su keistuoliu. O kaip elgsies su žmogumi, toks jis ir atrodys. Aspergeris Pjeras nėra lygiavertis šalia esantis žmogus (na nebent jo darbdavys knygų parduotuvėje elgiasi kiek normaliau). Jis yra objektas. Jei Pjeras patiria siaubą, kai ta žiopla moteriškė antrą kartą per dvi dienas vos nepadaro avarijos, tai mat jam priepuolis, panikos ataka. Mat su juo reikia kažką daryti. Gal geriau reiktų atsargiau važiuoti, visų pirma?

Kaip tam aspergeriui susišviečia, kad jam patinka ta šeimynėlė, tai nėra aišku, matyt, tokį jį įsivaizdavo filmo kūrėjai - mielą keistuolį, kuris beldžiasi į jūsų namus, kuris imituoja, kad ir grubiai, jūsų elgesį, kuris pažeria krūvą keistų faktų, bet jis juk jūsų keistuolis, jam reikia tik kad priimtumėt ir pasodintumėt šalia krosnies. Labai daug parodė filmo metu kildavęs juokas - pabaigoje jau iš visko, kas buvo rodoma apie Pjerą. Tiesiog kaip beždžionę pamačius. Tas ir yra baisu - filmas laikomas šiltu, gerai nuteikiančiu, pozityviu. Toks nepastebimas ir švelnus tam tikros visuomenės grupės, kuri net nelabai turėtų būti atskirai išskirta, objektifikavimas ir subordinavimas.

Apie baisųjį filmą "Sutemos"

Rašysiu apie filmą Sutemos, Darkness Falls. Jei visgi kas nors nori pažiūrėti šį filmą be mano įsikišimo, neskaitykit tolimesnio teksto.

Viskas prasideda tuo, kad vaikas išklauso senovinę legendą, atsigula miegoti, migdosi.. Viskas labai paslaptinga, vystosi intriga ir tada.. Iššoka baidyklė ir pradeda klykti. Ir klykia, ir klykia, žudo, klykia. Vėliau, vos tik užeina tamsa, baidyklė iššoka ir klykia. Tikras siaubo filmas su baidykle ir jos klyksmais.

Bet gal filmas nėra toks paprastas? Juk tam vaikui, išgyvenusiam šią katastrofišką situaciją, prasideda košmarai, nesibaigiantis potrauminis stresas, jis turi gerti daugybę psichotropinių vaistų. Ir kas svarbiausia, niekas juo netiki, nesupranta – kaip gi supras, jei jis tvirtina, kad jam stresą sukėlė klykianti baidyklė, kuri dar ir jo mamą nužudė. Jei kas nors dalyvavo kare ir patyrė traumą, tai keletas žmonių (KET‘o specialistai, Donaldas Trumpas ir kiti) gali teigti, kad karas nieko tokio negalėjo sukelti, kad tai tik jų pačių problema. Visgi, yra daug palaikančių, kurie supranta, kad karas tikrai baisu; galų gale yra kiti karo veteranai, kurie tikrai supras tokį žmogų. Jei ką nors išprievartavo, tai blogiau – tikinčių, kad tai paties žmogaus kaltė bus gerokai daugiau; auka dėl tokio dalies visuomenės požiūrio gali sustiprinti polinkį save kaltinti, bet vistiek atsiras žmogų palaikančių žmonių ar organizacijų. Galbūt teisėjas pasirodys esąs išprievartavimo kultūrą palaikantis žmogus, bet vistiek nebus visiškai blogai. O va, ką daryti žmogui, jei jam traumą sukėlė klykianti baidyklė iš senovinės legendos apie dantukų fėją, kuriai negalima žiūrėti į veidą? Visiškas visuomenės atstūmimas, psichiatrinių vaistų paskyrimas ir globėjo priežiūra (bent jau ne visam gyvenimui).

Žmogus, kuriam atsitiko tokie baisūs dalykai, yra iškviečiamas padėti kitam mažam vaikui, kuris sapnuoja tą pačią dantukų fėją. Vaikui diagnozuojama paslaptinga liga – naktiniai košmarai. Ir gydoma ji paslaptingai – įkišant vaiką į tamsą, kurios jis taip labai bijo.

Pagrindinis herojus, Kailas, dar kartą yra priverstas patirti atstūmimą ir patyčias, ruošiasi išvykti iš prakeiktojo miestelio, bet netikėtai patenka į tamsą, yra užpuolamas baidyklės, kuri nužudo žmogų, ir yra apkaltinamas žmogžudyste. Advokato, kuris pasirodo palaikantis vargšą Kailą, pastangomis, jis išeina iš kalėjimo, bet vėl patenka į tamsą, užpuola baidyklė, nužudo advokatą. Visgi, Kailas sužino, kad vargšas vaikas bus įkištas terapijos tikslais į tamsą ir važiuoja gelbėti. Išgelbėja ir yra vėl suimamas. Tada miestelyje dingsta elektra, vieną po kito policininkus žudo baidyklė, o Kailas bando nesėkmingai jiems patarti neiti į tamsą. Vis bando ir bando, o tie policininkai iš jo tyčiojasi. Tada „visi“ važiuoja į švyturį, ten pripila benzino ir uždega švyturio lempą. Bet, po velnių, prakiuro benzino žarnos. Kailas bando pririšti jau pririštą virvutę, kad sustabdytų benzino bėgimą, bet užslenka šešėlis ir išlenda baidyklė. Turiu pastebėti, kad tuo metu baidyklė pasidaro labai greita – užtekdavo kam nors akimirkai pakliūti į tamsą ir ji sudraskydavo tą nelaimėlį, net jei jis nebūtinai būdavo pažiūrėjęs jai į veidą. Tad problema be išeities, nes benzinas išsipylęs, o ir žarnos prakiurusios. Bet išeitis atsiranda, nes atsiranda jungiklis, kuris paspaudžiamas, ir švyturys nušvinta. Tada baidyklė padegama ir sudega.

Beje, praleidau, kad baidyklė dar daug ir klykė.

Galvoju, ar filmo kūrėjai mano, kad pagrindinis filmo herojus būtinai turi būti toks dirbtinai ir priverstinai herojiškai geras, kilnus ir siekiantis padėti? Negi herojui nekyla bent kažkokia pikdžiuga, kai juo netikėję policininkai įlenda į tamsą ir ten yra sudraskomi? Nejaugi, po šitiekos atskirties, patyčių ir netikėjimo metų, jam nekilo visiškai joks atskirties nuo likusių žmonių jausmas? Dėl šio dalyko trūkumo šis filmas man atrodo labai neįtikinantis.

Taigi, šis filmas yra toks įspūdingai prastas, kad filmuose prastumą vertinantys žmonės būtinai turėtų jį pasižiūrėti. Jis toks neįtikinantis, neįtikėtinas ir nerealus, kad atrodo, kad tai ir yra pagrindinė kliūtis filmo herojams. Taip, ne baidyklė, kuri klykia, ne besityčiojantys kaimelio žmonės, ne kvaištelėję miestelio psichiatrai, yra pagrindinė kliūtis, kurią reikia įveikti filmo herojams. Atrodo, kad jiems reikia brautis pro tą neįtikėtinų, nelogiškų, chaotiškų įvykių virtinę, atrodo, kad tai daryti jiems labai sunku. Tiesiog akivaizdžiai neįtikėtini svarbūs įvykiai, ir gluminančios smulkmenos (kad ir pagrindinio herojaus išvaizda – tipiškas amerikietiškas vyrukas) įstumia herojus į tokią padėtį, kad jų vietoje norėtųsi viską mesti ir pabėgti. Nežinau, gal tai galėtų būti tokia kino rūšis – filmai kvestionuojantys logiką ir nuoseklumą – kas visgi yra kinas?

Filmų "The War At Home" ir "Jacknife" palyginimas

Čia bus spoilerių (filmai "The War At Home" ir "Jacknife")

Susidūręs su kuo nors labai baisiu ir nenormaliu dažnas žmogus reaguoja į tai ypatingai, tačiau adekvačiai. Pavyzdžiui, kaip reaguoti, jei esi priverstas dalyvauti labai baisiame kare, patirti jo nenormalius baisumus ir nuolatos kentėti didžiulę baimę ir nerimą? Koks po tokio įvykio ar kitaip sakant tokios įvykių virtinės grįžta žmogus? Filmai „The War at Home“ ir „Jacknife“ bando atsakyti į šitą klausimą. Abiejuose filmuose rodoma, kaip atrodo, elgiasi, jaučiasi, bendrauja, reaguoja į aplinką žmonės, grįžę iš Vietnamo karo.

Filmo „The War at Home“ herojus Džeremis atrodo prislėgtas, liūdnas, jo nedžiugina linksmieji šeimos nariai (manęs taip pat tokie nedžiugintų, baisu būtų nuo to jų amerikietiško teksasietiško draugiškumo, rūpinimosi ir televizorio). Žiūrint į Džeremį sunku patikėti, kad anksčiau jis buvo toks kaip dabartiniai jo aplinkiniai. Bet jis buvo, o dabar yra susimąstęs, irzlus ir kandus. Kitaip sakant, mano nuomone, normalus. Visgi, kartais Džeremį ištinka flashbackai, o tai jau kaip reikiant didelė problema. Jų metu jis dar kartą patiria karo baisumus, jie jam iš tikrųjų vyksta tuo metu. Šeima nelabai žino apie šitą jo problemą, bet nelabai ir gilinasi, ji tiesiog nori, kad jis būtų toks kaip anksčiau. Tėvas nevengia pikčiau su Džeremiu apie tai pasikalbėti, bet Džeremis nedelsęs įsižeidžia ir net tėvo atsiprašymas nenuslopina atsiribojimo ir vienatvės poreikio. Galų gale ateina padėkos diena, diena, kuri, pasirodo, likusiai šeimos daliai yra baisiai svarbi, o svarbiausias tos šventės dalyvis yra kalakutas. Nuo pat ryto Džeremis yra surūgęs, dėvi karinę uniformą, susipyksta su visais šeimos nariais, kurie rodo jam tik tokį dėmesį, kuris yra skirtas jį pastatyti į normalaus normalios šeimos nario vietą, kuris skirtas priversti jį vaidinti vaidmenį dėl bendro šeimos vaidmens. Džeremis į tai reaguoja vis labiau priešiškai, atsisako pietauti su svečiais ir užsidaro savo kambaryje. Po daugybės prašymų išeiti ir persirengti normaliais drabužiais (nuostabus Džeremio atsakymas – juk TAI aš dėvėjau per praeitą padėkos dieną) Džeremis paskelbiamas sergančiu ir šeimos pietūs prasideda. Deja, Džeremis nelieka ten, kur paliekamas, ir įspūdingai išeina priešais kalakutą ir jo šeimą ir nužvelgia labai tinkamu situacijai žvilgsniu:

Po to sekę įvykiai klostosi labai greitai – Džeremis pradeda kraustytis ir savo nustebusiai šeimai pareiškia, kad jis negali išsikraustyti. Akivaizdu, kad jam reikia palaikymo, jam labai blogai, o jis yra išvaromas. To suprasti nesugeba šeimos galva tėvas, kuris viskam vadovauja ir vis prisimena priminti likusiems, kad jis viskam vadovauja. Po to, kai Džeremis prigrasina visus nušauti, jis vistiek yra išvaromas ir išvažiuoja į Kaliforniją.

Kitas filmas Jacknife yra visiškai kitoks. Jo pagrindiniai herojai karo veteranai draugai geria daug alkoholio, vienas iš jų atsikelia iš lovos tik dėl alkoholio gėrimo. Atvestas į savipagalbos grupę jis iš jos pabėga nepakentęs kitų pasakojimų. Galų gale jis nusiaubia savo sesers mokyklos apdovanojimų lentyną ir, supratęs kaip jis „skaudina ir nuvilia savo artimuosius“ nusprendžia pasitaisyti, būti geras, terapintis ir mylėti savo artimuosius. Taip filmas pasibaigia, visiems filmo herojams viskas baigiasi gerai. Graži pabaiga – toks depresiškas, apatiškas, agresyvus alkoholikas pasiryžta būti vėl „sveikas“ ir grįžti į normaliųjų žmonių gyvenimą.

Kuo panašūs šie filmai? Juose pasakojama apie žmones, patyrusius Vietnamo karo baisumus, jų agresiją ir priešiškumą aplinkinių atžvilgiu. Kuo skiriasi? Kone viskuo. Pirmasis filmas yra antikarinis filmas, jame karas pavaizduojamas iš tokios pusės,  kad atrodo kaip visiška nesąmonė, visiškas nesusipratimas, su kuriuo kai kuriems žmonėms reikia susidurti. Tokį karą palaiko ir kuria tokia visuomenė, kuri sudaryta iš tokių teksasietiškų šeimų – karą, kuris turi būti pamirštas, kuris, atlikęs savo baisybes, turi būti padėtas į stalčių, ir visi vėl turi sėsti priešais kalakutą, šypsotis ir vaidinti laimingą Ameriką. Teisingas atsakas į tokį elgesį yra – štai, tai karas, neslėpkit jo į stalčių, tegul visi mato, koks tai puikus jūsų karas; kokia puiki mano karo uniforma, jūs niekada nepamiršit šito karo. Šitą atsaką kaip subkultūrą aš labai gerai suprantu. EBM (Electronic Body Music) subkultūra yra paremta šiuo požiūriu – jos nariai dėvi karines uniformas, nešioja karines šukuosenas, šoka trankydami stiefel. Ir tai yra antikarinė subkultūra (aišku, nežinia, kiek subkultūros narių supranta šią subkultūros esmę, o kiek tiesiog žavisi gražiais stiefel). Antrasis filmas, galima sakyti, yra karinis filmas. Jame karas tėra paprastas įvykis vieno kito žmogaus gyvenime, kurį galima sėkmingai išterapinti per savipagalbos terapijas. Reikia tik įveikti vargšų nuskriaustų žmonių priešiškumą, parodyti, kad jie gali būti normaliais piliečiais, jiems reikia tik pasistengti. Karas toks dalykas, neišvengsi. Kai pagysi, galėsim pamiršti karą. O kitą kartą kare žmones laikysim ne ilgiau nei mūsų moksliniais tyrimais nustatytas metų skaičius, kad vėl nebūtų panašių problemų.

Tad pirmasis filmas man atrodo daug geresnis, daug artimesnis, realistiškesnis. Bent jau pagrindinio herojaus reakcija yra realistiškesnė, adekvatesnė, teisingesnė. Eilinių amerikiečių kasdienybė taip pat atskleista realistiškiau.

Gabelstaplerfahrer Klaus ir jo labai pigi kopija

Egzistuoja toks puikus trumpas filmukas apie Gabelstaplerfahrer Klaus. Gabelstapler yra tokia transporto priemonė:

Klausas yra tokios transporto priemonės vairuotojas. Filmukas yra vaizdžių mokomųjų filmukų parodija. Štai (žiūrėkit, kol nepripasakojau apie filmuką, bet jame yra žiaurių mažiau ar daugiau tikroviškų scenų):

Jis yra nuostabus tuo, kad prasideda visiškai normaliai, o baigiasi visiškai absurdiškai. Normalumo mažėjimas bei absurdiškumo didėjimas vyksta stebėtinai tolygiai. Kai pirmą kartą žiūrėjau filmuką, ilgai negalėjau suprasti, ar jis yra tikras mokomasis filmukas ar parodija. Viso filmuko metu Klauso absoliutus normalumas ir nekintamumas tampa nebenormalus – po šitiek tokių įvykių sunku išlikti vienodai nusiteikusiam.

Klausas atrodo visai neblogai pasiruošęs, išmanantis saugos taisykles. Bet kolegos darbuotojai nepaisant Klauso neryžtingų protestų vienas po kito pažeidžia saugos instrukcijas. Tai yra įdomu – viena vertus atrodo, kad filmukas vaizduoja aukštą saugumo lygį (tie užtikrintu balsu sakomi saugumo patarimai, Klauso nusiteikimas viską patikrinti ir saugiai dirbti), bet toliau vyksta tokie įvykiai, kad visas tas saugumas subyra net ne į šipulius, o į dulkes.

Sunku išreikšti, kas tiksliai yra juokinga filmuke, bet tikrai ne žiaurios scenos ar scenos dalyvių klyksmai ir mirtys. Juokinga galbūt yra tai, kad tolygiai baisėjantys įvykiai pateikiami neįprastai, stebimi naiviu žvilgsniu, lyg tai būtų įprasti įprasto darbo dienos įvykiai.

Egzistuoja kitas filmukas „Gabelstaplerfahrer Klaus kehrt zurück“ (vėl, žiaurios scenos):

Šis filmukas yra labai labai blogas. Tad neverta gaišti jam laiko. Bet man kilo keletas minčių.

Kas būna, kai talentingo kūrėjo labai gerą kūrinį pasigauna talento neturintis nevykėlis (ir dar marozas) ir pabando jį perdaryti? Tokią situaciją labai gerai iliustruoja šis filmukas. Jame nėra absoliučiai nieko juokingo, jis yra labai baisus, bet ne savo turiniu (ar juo labiau žiauriomis scenomis). Jis yra baisus kitame lygmenyje. Baisu, kad toks filmukas iš viso egzistuoja. Baisu, kad kažkas rimtai kūrė tokį filmuką tikėdamasis, kad kažkam bus juokinga ir linksma. Filmuko esmė yra didžiulės aukštesnėje hierarchijos pakopoje esančio žmogaus savivalės savo pavaldinių atžvilgiu vaizdavimas. Visgi, tai nėra tas atvejis, kai vaizduojant ydas, jos yra kritikuojamos ar smerkiamos. Šiuo atveju ydų vaizdavimas sustiprina, įtvirtina jas. Juokas iš tokio vaizdavimo yra ydų palaikymas, šventimas, garbinimas. Tokią išvadą darau iš to, kad filmukas visą laiką pretenduoja būti juokingas, ir pigus juokingumas, o ne ironiška kritika, yra jo tikslas. Filmukas juokiasi ne iš firmos direktoriaus, kuris pamina visų žmonių orumą, o iš tų žmonių.

Tad vienintelis panašumas tarp čia aprašytų filmukų yra tas, kad abiejuose kas nors nuduriamas su Gabelstapleriu.